Sausio 25-oji diena.
Vykstame į Lefkosiją. Dar važiuojant graikiškoje dalyje link sostinės, priekyje kelio, tolumoje, nuo kalno "šviečia" turkų vėliava išguldyta. Netgi cielos dvi - viena balta, kita turėtų būti raudona, bet šiuo metu ryškiai matosi tik balta. Tarsi turkai pliką užpakalį rodytų graikiškiems kipriečiams :D atrodo taip nekultūringai.. :)
Norint vykti į turkų okupuotą Kipro dalį reikalingas asmens dokumentas - pasas, kadangi pasus turime tik aš su Linu, atvažiavę į padalintąją Kipro sostinę Nikosiją arba Lefkosiją, palikom Giedrių su Jūrate leisti laiką graikiškoje miesto dalyje.
Vėliau jie autobusu vyko į Larnaką.
O mes pervažiuojame pasienio punktą, nuskenuoja mūsų pasus, susimokame turkams 20 eurų automobilio draudimą. Sklando gandai, kad jei būsi kaltas autoįvykio metu, tai draudimas neapmokės tavo padarytos žalos. Bet gi taip ir yra visuose įprastuose draudimuose - kažkam žalą padarei, tas draudimas ją ir apmokės, o kad sau žala - tai pats moki. Lygiai kaip ir graikiškoj daly - apsidraudi, bet jei žalą padarai tam nuomotam automobiliui, tai iš tavęs ir išskaičiuos. Taip, kad viskas čia tvarkoj su tais draudimais. Beje, šis draudimas galiotų trim dienom, bet mūsų planas tik šiandien, ir mūsų kelionė tęsiasi turkiškajame Kipre.
Paveiksle matyti mūsų apytikslis maršrutas. Nerodau google maps maršruto, kadangi tais keliais, kuriais mes važiavome, ir kuriais tik galima pervažiuoti sieną, google kažkodėl nežino, ir nurodo kitus kelius. Tai labai svarbu žinoti norint automobiliu kirsti sieną. Kur galima kirsti sieną automobiliu į vieną ar į kitą pusę, galima sužinoti štai
čia.
Pirmas mūsų lankomas objektas - tai Šv. Hilariono pilis. Tai yra pagrindinė Kipro pilis su labai įdomia architektūra. Tai viena iš pilių, pastatytų ant aukščiausių viršūnių, skirtų apsisaugoti nuo arabų puolimų, kurie su pertraukomis vyko nuo VII iki X amžiaus. Man padarė įspūdį, kad tai pilis pastatyta kalne, ne šiaip ant kalno vienas statinys, bet kalno šlaite tai vienur tai kitur įvairios paskirties patalpos ar pastatai:
Pilį sudaro trys dalys, kurios yra pastatytos trijuose skirtinguose lygiuose, t.y. skirtinguose aukščiuose.
Pirma dalis buvo skirta kareiviams ir pilies darbuotojams, čia buvo vandens cisternos, arklidės ir kiti pastatai.
Antra pilies dalis susideda iš bažnyčios, karališkųjų apartamentų, salės,
virtuvės, cisternų, maisto sandėlių, viduramžiškų tualetų ir kambarių, kurie priklausė -
'piliečiams'. Virtuvė su krosnimi ir cisternom buvo vidiniame sode tarp dviejų kalno viršūnių, o vakariniame kalno šlaite - buvo karališkieji kambariai su gotiško stiliaus langais.
Į trečią pilies dalį lipama kalno taku - laiptais iš vidinio sodo ir pasiekiama kalno ketera, kurioje yra ir aukščiausia kalno viršūnė ir princo Jono bokštas. Jono bokštas yra atskirtas. Kipro karalius Petras I turėjo brolį Joną, kuris čia su savo šeima gyvendamas saugojosi nuo genujiečių puolimų. Yra tokia tragiška legenda, kad princas Jonas patikėjo Karalienės Elenos melu, jog ištikimi bulgarų prekeiviai rezgė prieš princą sąmokslą. Jonas dėl to labai nuliūdo, jis kvietėsi sargybinius po vieną į aukščiausią pilies vietą ir išmetė juos per langą...
Mes į tą bokštą nėjome. Tačiau lipome į kalno viršūnę - aukščiausią pilies vietą - 732 m virš jūros lygio, iš kurios atsiveria nuostabus vaizdas.
Pilis buvo apleista 1489 metais, kuomet Kiprą užėmė venecijiečiai.
Aplankę įdomią pilį, nusileidome į pakrantę, į nuo pilies žemai matytą miestą Girne (Kirenija). Čia mus pasitiko labai stiprus vėjas nuo jūros, kuris šiaušė dideles bangas, purslus vertė per apsauginį molą.
Vėjo genami apibėgome aplink pilį. Į vidų nėjome, nes vaizdų gražių jau nuo Hilarion pilies prisižiūrėjome :)
Turbūt stiprus vėjas įtakojo šio dailaus uostelio apmirimą :) Geru oru tikriausiai visa įlankėlė klega nuo turistų ir užeigų darbuotojų. :)
Kitas objektas, kurį norime pamatyti - netoli Kirenijos, ant kalno įsikūręs Belapais vienuolynas, o tiksliau - jo griuvėsiai.
Belapais (Taikos) vienuolynas - tai vienas gražiausių gotikos pastatų artimuosiuose rytuose, statytas XII-XIII a. Pirmieji žinomi vienuoliai, kurie čia atsikėlė - Augustiniečiai, kurie bėgo iš Jeruzalės, kai ją 1187 m. užėmė musulmonai arabai. XVI a. Kiprą užkariavus Osmanams, vienuoliai buvo išvaryti o pastatas atiduotas Graikų ortodoksų bažnyčiai.
Po viena iš šiaurinių arkų yra du romėnų sarkofagai, kurie seniau buvo naudojami kaip
lavabo, t.y. praustuvė - tikintiesiems apsiprausti.
Kitas šios dienos tikslas - apleistas ir saugomas negyvenamas miestas Voroša. Tiesa, į jį neįeisim, bet bent iš išorės pamatysim. Tad vykstame vaizdinga šiaurine Kipro pakrante į rytus ir kai jau manysim, kad norim sukti piečiau, tada ir pasuksim :)
Jau visai netoli Famagustos (arba turkiškai Gazimagusos) užmatėme nuorodą į "Salamis". Sukam! buvau skaičius, kad jį taip pat verta aplankyti.
Kadaise čia buvo miestas, datuojamas XI amžiumi prieš Kristaus gimimą.
Dabar čia įkurtas muziejus, į kurį galima įvažiuoti automobiliu, ir privažiavus objektą, išlipt, pasivaikščiot, ir važiuoti toliau. Bet mes nusprendėme, kad visos teritorijos neišžiūrėsime, tad apibėgsime kažkiek savomis kojomis čia pat esančius objektus.
Manoma, kad pirmieji šio miesto gyventojai čia atsikėlė iš netoliese buvusio Enkomi miesto po 1075 m. p. Kr. žemės drebėjimo. O apie VIII a. pr. Kr. Salamis buvo labai svarbus, kaip prekybos centras. Nekropolyje rasti "karališkieji" kapai, leidžia manyti, kokie turtingi buvo šio miesto žmonės tame laikotarpyje. Tai ką mes apžiūrėjome - buvo sporto ir vonių, ar baseinų kompleksas, teatras ir romėnų vonios.
Besivystantis Salamis gana dažnai buvo griaunamas žemės drebėjimų, ypač I ir IV mūsų eros amžiuose. Ne tik gamtos katastrofos, bet ir arabų piratų puolimai nustekeno miestą. 648 metais, po dar vieno puolimo, paskutinieji gyventojai persikėlė į
Arsinoe, kuri vėliau tapo Famagusta.
Man labai patiko apžiūrėti šio 3000-2000 metų senumo miesto likučius. Patiko kad nemažai išlikę - ypač teatras, kolonos, plytelės, mozaikos, viešas tualetas, vonios, baseinai, kolonų alėja. Džiaugiuosi, kad čia užsukome.
Saulei besileidžiant skubame į Famagustą, kad pamatyti tą apleistąją Vorošą, patenkančią į įdomiausių miestų-vaiduoklių sąrašą. Šiam objektui jokio gido ar vietinio lankstinuko neturėjom, tad visa surinkta informacija iš interneto.
Tad tiesiog pacituosiu
kelioniumanijos pateiktą informaciją:
"
1974 m. turkų pajėgoms atakuojant kurortą, dauguma vietinių kipriečių paliko savo namus, tikėdamiesi vieną dieną sugrįžti, tačiau tai buvo tik svajonė - jiems taip ir nepavyko to padaryti.
Šiandien
buvusiame populiariame kurorte stūkso apleisti, tarsi sustingę laike
pastatai, šviečia buvusių daugiaaukščių viešbučių langų kiaurymės, o už
spygliuotos tvoros rymo turkų kariai. Tai vadinamasis Varoša kvartalas."
O čia, jei įdomu dar šiek tiek apie tai.
Visas šis kvartalas yra aptvertas tvora, ir ant tvoros iškabinti plakatai, kad fotografuoti draudžiama. Tad kiek iš tolo pavyko, tiek... Pradžioje gali dar laisvai eiti pajūriu, o tie namai atitverti tvora. Šalia dar ir kažkokia kavinė veikianti. O tolėliau paėjus jau ir paplūdimiu negali eiti, užbarikaduota. Dar sakiau Linui - nufotkink dar, - o jis jau buvo pastebėjęs apsauginius karius iš savo būdelės išlindusius.
Buvo pradėję temti, tai ir šviesas susijungė.. Na, o mes šiek tiek tos
paslapties pamatę ir užfiksavę, grįžome į savo mašiniuką. Dar šiek tiek vidinės įtampos buvo, kol pervažiavome iš turkiškosios į graikiškąją dalį - vėl su patikrinimais, šį kart ne tik pasų, bet ir bagažinės, ar tik ko neišvežame.. :)
Tarpe dar buvo geras kelio galas JTO kontroliuojamoje zonoje, o po to jau ramiai, vakar išbandyta autostrada iki savo laikinųjų namučių Larnakoje.
Tęsinys čia -
III dalis - Kipro kalnai.
