Tenerifė 2014

Dar niekada nebuvau buvusi šiltuose kraštuose. Piečiausias mano pasiektas taškas iki šiol buvo Slovakija, Austrija, Šveicarijos pakraštėlis. Įsiprašiau kolegei į kompaniją. Kadangi jos brolis gyvena Tenerifėje, jie ketino jį lankyti, tad pasiprašiau, kad pasiimtų ir mane, kai vėl ten vyks. Ir štai atėjo tas laikas ir mes iškeliavome :) Skridome lėktuvu iš Vilniaus į Oslą, ir po valandos vėl kilome iš Oslo į Tenerifę. Šis skrydis truko apie 5 valandas, o visa kelionė nuo namų iki naujų "namų" ~ 18 valandų.
Tik išėjus iš oro uosto jau su išsinuomotos mašinos rakteliais, ieškojome "savo" mašinyčių :) . .. ir matau palmes,.. palmės palmės palmės :) oras nešaltas. ..palmės užbūrė :D .. ir kaktusai :)

ir mašinyte labai apsidžiaugiau :) gavau naujutę Fiat pandą :) raudoną :)
Nuo oro uosto iki naujų "namų" buvo apie pusvalandis kelio, tad akylai sekiau autostrada Dalios vairuojamą opeliuką.

Tiesa, pradžioje opeliukas buvo juodas, bet sekančią dieną bevažiuojant pasikeisti vaikui "busterio" į auto-kėdutę, sugedo mašina, tad pakeitė į kitą - raudoną :)

Pirma diena buvo skirta adaptacijai ir įsikūrimui. Saulytė šviečia, oras šiltas. Papusryčiavus lauko terasoje, mus Dalios brolis, jau dvejus metus gyvenantis Tenerifėje, palydėjo iki vandenyno į Playa del Duque (Kunigaikščio papludimį). Saulė karšta, vanduo šiltas, gražiai žydras, didelės ir stiprios bangos.

Gėlės, palmės, baseinai, kaktusai... viskas kol kas labai neįprasta ir gražu :)

Pietūs lauko terasoje. Pavakare - vėl į papludimį pasivaikčioti.

Kita diena - sausio 11-oji. Ši diena buvo pamoka, kad nėra ko ilgai ryte užtrukti namuose, nes mes kol išsiruošėm, išvykom tik 12 val. - o tai jau ~3-4 valandų nuostolis pabūti kažkur kitur šviesoje, aplankyti norimus pamatyti objektus. Važiavome dviem mašinomis  į vakarinę Tenerifės salos dalį. Netoli Los Gigantes iš tolo pasigrožėjome gigantiškomis uolomis.

Toliau patraukėme link unikaliosios Maskos (Masca). Tai Atlanto piratų aukštai kalnuose įkurtas kaimelis, į kurį iki 1950-1960 metų buvo galima patekti tik iš vandenyno pusės, nebuvo jokio kito susisiekimo sausuma. Į šią gyvenvietę nuo Santiago del Teide veda siauras ir labai vingiuotas 5 km ilgio serpantinas. Aš pirmą kartą pati važiavau serpantinais, o dar tokiais... :) buvo smagu :) man atrodo, kad pačiam vairuoti nėra taip baisu, kaip sėdėti šalia vairuojančio :)

Šiek tiek pasižvalgę einame papietauti į restoranėlį. Čia galima skaniai ir nelabai brangiai pavalgyti :) valgėme ožkienos troškinį :)

 Kai pavalgėm buvo jau 15 val. važiuoti dar serpantinais į Punta de Teno (pati vakariausią salos kraštą) nebesiryžome, kadangi šiuo metu 18 val. jau būna tamsu. Tad nusprendėme grįžti iki Santiago del Teide ir "persiristi" į šiaurinę salos pusę, aplankyti miestelį Garačiko (Garachico). Keletą kilometrų važiavome kartu, bet ties viena T formos sankryža aš pirmojo ekipažo nebemačiau. Pasukome link Icod. Kiek važiavom taip jų priekyje ir nematėme. Bandžiau skambinti, bet ryšys nutrūko. Iš kuprinės išsitraukėm nedidelį žemėlapį, ir įsitikinę, kad kelias veda ten, kur reikia, juo ir važiavom. Visą kelią buvo keista, kodėl pirmasis ekipažas mūsų visai nepalaukia. Pervažiavom gana įdomų kelią-serpantiną per gyvenvietes. Kol atsidūrėme Icod de los Vinos. Pasirodo, nuo tos T formos sankryžos važiavome visai skirtingais keliais :) Galų gale susitikome Garačiko miestelyje. Šis miestelis visiškai neturi smėlėtų paplūdimių. 1705 m. išsiveržęs Teidės ugnikalnis lava užliejo didžiają Garačiko uosto dalį ir taip suformavo savotišką pakrantę. Pasigrožėjome lavos suformuotais baseinais, išlipusiais iš vandens krabais. Gražūs, neįprasti vaizdai.

 Nuvykome vėl į netoliese esantį Icod de los Vinos miestelį, kuriame auga "Drakono medis" tai labai didelė ir sena dracena, kurios amžius spėjama - apie 250-360 metų.

Šiame miestelyje, netoli šio medžio yra labai gražus parkas, pavaikščiojimui, pasigrožėjimui, tačiau mes jau medį matėme prieblandoje, o po parkelį vaikščiojome jau tamsoje, tad tikrai verta atsikelti anksčiau ir iš namų išsikrapštyti bent jau apie 9 val. :) Namo grįžome autostrada. Viso šiandien gavosi virš 200 km - apvažiavome aplink visą salą :)

Sausio 12-oji. Šiandien ryte atsikėlę ir papusryčiavę ėjom su Jokubu į vaikų žaidimų aikštelę. Kol vaikas laipiojo ir suposi, aš paskaičiau knygą ir pasimėgavau jau šilta saulute. Po "oficialių" pusryčių, mūsų bendrakeleiviai ruošėsi važiuoti į bažnyčią, kur prieš 2 metus buvo krikštytas Rapoliukas. Jiems besiruošiant atvyko pas mus kita lietuvių šeima su trim mergaitėm. Jie pasiūlė, o aš labai greitai sutikau važiuoti kartu su jais į juodojo smėlio papludimį Playa las Arenas. Greit susikroviau daiktus (pamiršau paimti kremą nuo saulės, kepures, bei mašinos dokumentus), bet del to nepergyvenau, o tik džiaugiausi, kad kartu važiuojam link Los Gigantes. Kadangi išsukom truputį ne į tą kelią, teko pravingiuoti pro bananų plantacijas, kurių ten tikrai labai daug.

Atvykę į miestelį leidomės į papludimį.

Smėlis tikrai juodas. Bet ne murzinas.

Bangos didžiulės ir labai stiprios, vaikų nei paauglių neleidžia bristi prieš bangų lužimą. Aš irgi bijojau lipti giliau į vandenį, tad galinėjomės pakrantėje su lūžusiomis bangomis. Kadangi pakrantėje pilna akmenų, tai su vandens srovėmis gana stipriai ir akmenys duoda į kojas, galima apsidaužyti.. ką mes ir padarėm.. :) bet atsargiai būnant galima ir nesusižeisti labai. O jei atsiguli, kad visą kūną sušlapt, tai spėk kabintis į smėlį ir akmenis, kad neįtrauktų :) Šiaip ar taip vis tiek labai smagu.

Pasideginom, pasimaudėm. Vaikai susipažino ir susidraugavo.

Mergaičių tėtis Marius atokiau žvejojo. Nieko su meškere nepagavęs ėmėsi tinkliuko. Po kiek laiko parnešė krabą.

Vaikai akmeninėje tvoroje stebėjo nuo saulės kaitros besislepiančius driežus :)
Pasipliažinę n valandų, patraukėm link namų. Dar pakeliuj užsukome į La Caleta. Turėjome rasti "hipių papludimį", bet šį kartą tiksliai nežinojom, kur jis yra. (Tai laukinis papludimys, kurio pakrantėje įvairiose palapinėse bei gūžtose gyvena žmonės). Pavaikščiojom akmenine pakrante. Marius vėl mėtė spiningą.

Jokūbas rado gyvą jūros žvaigždę,

mergaitės ją pasiėmė ir nešiojosi :)

Sraigių gražių taip pat pilna pakrantė.

Pasidžiaugę vakarine saule grįžinėjom namo. Jau po truputį susigaudau aplinkiniuose keliuose. Grįžę nusiprausėm vandenyno druską nuo kūno ir laukėm svečių. Atvyko ta pati šeimyna su trim mergaitėm. Kepėm Artūro paruoštą žuvį, smagiai vakarojom. Tikra smaguma.

Labai patinka su mašinyte važinėt :) Viskas patinka. Atrodo, kad ne vietą pakeitėm, o kad laikas kitas. Nors kartais ir pagalvojam, kad dabar - sausio mėnuo :).

Sausio 13 d. Šiandienos tikslas turėjo būti rytinis salos galas - Anagos kalnai, miškai. Paklausę vietinių žmonių patarimų, kilome į Teidės nacionalinį parką, ir kalnagūbriu turėjome vykti į rytus. Užkilome į senąjį Teidės kraterį.

 

 

Gražu,.. apačioj liko debesų "jūra".

 

Tokiame aukštyje (apie 2-2,5 km) ir sniego matėm ir čiupinėjom. Pagal planą toliau turėjom važiuoti išilgai salos viduriu per kalnus, bet privažiavus kelio atsišakojimą, pamatėm, kad kelias visiškai uždarytas. Spėjama dėl buvusių liūčių, kritusių akmenų, sniego, ledo.. Tad turėjom nusukti kitu keliu - serpantinu žemyn į šiaurinę pakrantę, per miestą La Oratava. Toliau autostrada. Vis dar važiavom kartu. Netoli sostinės eismas gerokai didesnis, tad viename žiede pamečiau bendrakeleivius iš akių ir nusukau ne į tą kelią. Teko pavažiuot keletą kilometrų, kol supratau, kad tikrai jau nebevažiuoju iš paskos. Su Jokūbu nusprendėm nepergyventi, ir toliau važiuoti savo keliu, todėl į tą salos galą nebenuvykom...  Autostradoje pamačiau nuorodas į Candeliaria. Kadangi tai pažįstamas pavadinimas (buvau prieš kelionę skaičiusi apie tam tikras vietas), link ten ir važiavom. :)

Užsukome į miestelį prie vandenyno. Netoli bazilikos pasistatėme automobiliuką. Graži aikštė, palei pakrantę išsirikiavusios kažkada buvusių vietinių salos gyventojų guančių skulptūros. Dideli, atletiški vyrai su ginklais, įrankiais ir užrašytais vardais :)

Beje! Ieškojom lobiuko (Geocaching). Ir Jokūbas rado.

Tai pirmas lobiukas Ispanijoj, ir Tenerifėj. Pasirašėm, pasiėmėm žaislinį žiurkiuką, įdėjom boružėlę. Po to aikštėje esančioje picerijoje suvalgėme picą. Dar buvo mintis grįžti autostrada į rytus apie 20 km, kad pamatyti dirbtinį geltono smėlio paplūdimį, tačiau nusprendėm judėti link namų ir kur nors pakeliui sustoti prie vandenyno.

Kadangi jau susigaudau, kaip savarankiškai grįžti namo, tad ramiai patraukėm link namų, ir pakeliui užsukom į netoliese esantį paplūdimį Los Amerikos :) Čia smėlis murzinai rudas, ne toks smagiai juodas, kaip Playa la Arena paplūdimyje.

Man pasirodė, kad paplūdimys labiau pritaikytas ir su vaikais pabūti, nes yra geri bangolaužiai-molai, kurie susilpnina bangas ir galima drąsiau pasimaudyti. Arba tiesiog šiandien banguotumas mažesnis :) Ir dar - radome dar vieną lobiuką :)

Truputėlį gaila, kad į rytinius miškus nenuvykom, bet vis tiek yra kuo pasidžiaugti. Vėliau bendrakeleiviai pasakojo, kad labai pavargo anais serpantinais važinėt, nes bandė nuvažiuoti kiek tik eina ryčiau, kelias buvo kaip į Maską, tik 4 kartus ilgesnis...

Sausio 14 d. - vienos iš mergaičių - Smiltės gimimo diena :) Jai suėjo septyneri metai. Ta proga šiandien vaikiška diena. Važiuosime į Loro parką - t.y. į zoologijos sodą. Kėlėmės anksti ryte - 7 val. ir apie 9 val. susitikome autostradoj.  :) Bilietus jau iš vakaro Viktorija buvo nupirkusi informacijos centre, gavo net kelis eurus nuolaidos, ir atvykus prie kasos eilėj stovėt nereikėjo. Parke iškart ėjome žiūrėti orkų šou. Vaikai buvo aprengti apsiaustais nuo lietaus, jie sėdėjo net labai aptaškomoj zonoj, o mes, suaugę, truputį aukščiau, apsiklojom visi trys vienu apsiaustu. Šou įdomus. Tos orkos dideli gyvūnai, atrodo net kaip netikri, nes labai neįprasta. :)

 

Delfinų pasirodymai buvo uždaryti. Vėliau ėjom į jūrų liūtų pasirodymą. Smagus šou.

Po to į papūgų. Kaip ir buvom girdėję - nuobodokas, bet vis tiek fainiai - ypač kai tie paukščiai virš žiūrovų per visą salę ratu skraidė. Daug kam nepatiko, o man truputį patiko :)
Ir tada dar kartą į orkų pasirodymą :) šį kartą vaikai buvo gerai aptaškyti, :D kad net iškart iš ten pabėgo į aukščiausią eilę :)

Po to šiaip vaikščiojom, įvairius gyvūnus stebėjom. Netikėtai priėjome vaikų žaidimų aikštelę su karstyklėm, čiuožyklėm ir pan. Tai vaikai ten "davėsi". Po to dar matėm aligatorius, jaguarą, juodają panterą, gorilas, vėžlius, skruzdėdas, iguanas, pingvinus, flamingus, gerves, papūgas, ryklius, rajas ir t.t.

Papūgų tai pilna visame parke narvuose, bet kad jos už grotų tai nelabai įdomu nei fotografuoti, nei žiūrėti.

Pačiame parke yra specialiai įrengti staleliai piknikams, ten ir užkandome, ką turėjome atsivežę. Beje, čia, toj salos pusėj šiandien buvo vėsoka. Iki soties prisibuvę zoo-parke, traukėme vėl autostrada link namų. Pakeliui užsukome į parduotuvę, Smiltei tėvai nupirko ledų tortą, kurį nusivežėme į vakaro tamsa apgaubtą del Duque pliažą. Paplūdimyje yra nendriniai skėčiai/stogeliai nuo saulės su staleliais, ten pasidėjome tortą, uždegėm 7 žvakeles, kai Smiltė jas užpūtė, pastebėjom, kad neturime šaukštelių tortui valgyti :) bet nieko, valgėm tiesiai iš lėkštučių :D. Suvalgėm skanų tortą, vaikai prisilakstė, susitvarkėm ir ėjom dar šiek tiek pasivaikščioti palei nakties žiburėlių nusėtą vandenyno pakrantę.

 
Sausio 15 d. ilgai nemiegoję, išvykome į Teidės nacionalinį parką. Šiandienos tikslas - pabuvoti aukščiausioje Ispanijos karalystės vietoje :) - Teidės viršūnėje. Rytas atrodė apsiniaukęs. Iš tiesų tai visa diena buvo debesuota. Mašinomis serpantinais užvažiavome į 2 km aukštį - senąjį vulkano kraterį - virš debesų, tad dieną turėjom saulėtą :) ir šalta nebuvo.

 Vykstame prie keltuvo ir šilčiau apsirengę, kilsime į kūgišką ugnikalnio viršūnę - į 3555 m aukštį.

 Apie 7 laipsniai šilumos, ir sniego radom.

Pati viršūnė "ranka pasiekiama". Ruošiantis kelionei, žinojome, kad norint užkopti į pačią Teidės viršūnę, reikia išsiimti leidimą, tačiau jo mums neprireikė, nes visi pėsčiųjų keliai aplink ir į pačią viršūnę nuo keltuvo aikštelės dėl sniego ir ledo buvo uždaryti.. [lieka sekančiam kartui :D ]

Iš aukštai matėme didžiulį iš pemzos ir smėlio suformuotą senąjį kraterį. Senasis krateris, juosiamas 74 km ilgio sienos, yra oranžinių, purpurinių, tamsiai raudonų, pilkų, ochrinių kreivų uolų, išplėštų iš kalnų gelmių, arena. Ją raižo kanalai ir griovos, kuriuos išskobė išsilydžiusi lava.

Vis tiktai labai gaila, kad buvo debesuota.. nes užkilus į viršūnę, turėtų matytis vandenynas ir kitos salos, tačiau debesys užstojo visus vaizdus, tad aukščio nelabai jautėsi, bet vis tiek buvo gražu - krateris, debesų jūra...

Nusileidę keltuvu žemyn, važiavome dar pasigrožėti kraterio vaizdais iš arčiau :)

Besileidžiant nuo kalno, grožėjomės ilgaspyglėmis pušimis, gigantiškais kankorėžiais. Porą kankorėžių net parsivežiau namo :) nes dydžio neįmanoma nupasakoti. Tačiau kol sugalvojom sustoti pakelėje, papuolėme į tirštą debesį.

Visa diena apačioje buvo apsiniaukusi (bet ne mums), o pavakare prie vandenyno dar ir saulytė išlindo.

Vakarą leidome vaikų žaidimo aikštelėje, miestelyje, pakrantėje, bei užsukom į restoranėlį pavalgyti.

 

Sausio 16 d. Kadangi atostogos jau po truputį eina į pabaigą, o prognozės vis praneša lietų, mes bėgam nuo to lietaus :) ir šį kartą atvažiuojam į El Medano paplūdimį. Nors jis garsėja kaip vėjo-vandens sporto mėgėjų rojumi, šiandien vėjo čia beveik nebuvo. Su viena debesuota pusvalandžio pertraukėle visą dieną mėgavomės saule bei maudynėmis.

 

 

Vakare dar nuvykom į Los Cristianos papludimį. Nors debesų masyvas grasino atimti iš mūsų saulę,

tačiau slinko ir nuslinko į šoną :)

Vakarienei - jūrų gėrybės :) pirmą kart valgiau visokių moliuskų... :)

Sausio 17 d.
Kai vykome į Loro parką, pirkome taip vadinamus "Twin ticket", į Loro+Siam parkus. Ir Jokūbui buvau pažadėjusi, kad būtinai apsilankysime vandens atrakcionų parke, tad šiandien kaip tik ta proga. Rytas išaušo vėjuotas. Parke taip pat pradžioje pasijutome nejaukiai - dėl stipraus ir šaltoko vėjo. Tačiau radę šiltutėlę užuovėją galėjome pasidžiaugti parko teikiamomis pramogomis - čiuožyklomis, bangomis ir t.t.

Na, ir paskutinė diena Tenerifėje. Daiktai jau beveik sukrauti, skrydis 18-19 val. tad iki pietų, dar prieš ruošiantis grįžti į 10 laipsnių šaltį, galima pasimėgauti saulyte.
Atvykome prie Armenino į Puertito, dar vadinamą Vėžlių įlanką. Net nebėra, ką parašyti, vaizdai kalba patys už save :)

Kalbama, kad čia nardytojai gali stebėti vėžlius. Nardytojų matėm ne vieną.

 Reziumuojant galiu pasakyti, kad kelione labai labai džiaugiuosi, prieš, per ir po kelionės jautėsi/-čiasi tokia euforija :) Tiesa, kainavo nepigiai, tačiau buvo verta. Net kyla minčių po kokių penkerių metų aplankyti Tenerifę ir vėl :) Liko nepasiekta Teidės pati viršūnė, nepraeitas pėsčiomis Maskos kanjonas, neaplankyti Anagos kalnai su lauramedžių giraitėmis :) Kitą kartą rinkčiausi truputį kitą laiką, kuomet viskas be išimčių pradeda žydėti ir Teidės sniegas nutirpęs, arba dar neužsnigęs. Kaip pas mus žiema, Tenerifėje irgi žiema :) ir vietiniams šiuo metu buvo šalta! :) Grįžome pailsėję, pasisėmę šilumos, įdegę, pilni įspūdžių. Grįžus, galvoje susimaišė metų laikai, net dingo jausmas, kad ką tik buvo Kalėdos :)

Pakilus virš debesų pro lėktuvo langą dar pamojavom Teidės ugnikalniui :) Tegu sau jis ramiai miega :)