2014 m. rugpjūčio 22 d., penktadienis

Maudynės krioklyje ir požeminiai smėlio urvai. Latvija 2014. III dalis.

Antras apsilankymas Ventspilyje.

Atvykę į Ventspilį kompanija laukė iš manęs nuorodų - kur važiuot? Na, ne per daugiausiai namų darbų apie Ventspilį buvau pasiruošus - šį bei tą tik, bet kadangi jau vakar pravažiuojant pamačiau, kur yra Renkio parkas (Renka darzs) (jis yra tarp Sporto ir Kuldygos gatvių), nuvažiavome pirmiausia ten. Renkio parkas garsėja menininkės I. Bergos skulptūriniais objektais – pasakų milžino Lutausio pamestais daiktais, tai: batas, kepurė, saga, siūlų kamuoliukas, raktų ryšulys ir kt.

Geriau pasistengus (kaip tai padarė Ieva) galima labai neblogų kadrų 'prisigaudyti'
;)



Parke yra ir daugiau skulptūrų.



Toliau palei Ventos pakrantę judėjome link didelės 4 m aukščio ir 7 m ilgio karvės-lagamino.


Po to šiek tiek prasukome pro Ostgalą, (Uosto galą) - tai žvejų ir jūreivių miestelio dalis, čia vyrauja mediniai namai, akmenutos gatvelės. Tada dar pasigrožėjom Rotušės aikšte (Ratslaukums) - miesto centro puošmena, ir pro Kuldygos gatvę žingsniavom atgal į mašiną. Iki šiol neapleidžia jausmas, kad 'ak kiek daug dar Ventspilyje nepamačiau, o norėčiau pamatyti'. Visai nebuvome prie jūros pakrantės, nepasilabinau su kitom likusiom 20 karvučių :D, net neaplankėm Ventspilio švyturio!!! :) ...

Jei tik kas važiuosite į Ventspilį ir turėsite vieną, dvi arba tris laisvas vietas - pasikvieskite ir mus, norėsiu kartu važiuoti :)


Kitą dieną, susipakavę palapines, iš kempingo išvažiavome pradedant krapnoti. Kaip jau ir minėjau, pirmiausia aplankėme Oviši švyturį (oras mums buvo palankus). Po to mūsų laukė kelias į Kuldygą. Labai džiaugiuosi, kad neieškojome tiesaus kelio iki krioklio, nes tuomet nebūtume pamatę nuostabaus viduramžių miestelio - Kuldygos. Atvažiavome iki Pilsetas laukums ir ėjome tik pėstiesiems skirta Liepojos gatve. Iki krioklio (Ventas rumba) nuorodos rodė 1 km. Pats miestelis gražus, jaukus, mažas. Jo istorinis centras pradėjo formuotis jau XIII a. Kuldyga Kuržemės hercogystės klestėjimo laikais buvo jos sostinė.





O priežastis, dėl kurios mes atvažiavome čia - kad Kuldyga įžymi dar ir 2 kriokliais: aukščiausiu Latvijoje - Alekšupelio kriokliu (4, 5 m)

ir svarbiausia - plačiausiu ( 249 m) Europoje - Ventos kriokliu. Šiuo metu, karšta vasara išgarino daug vandens ir krioklys nepasirodė  v i s u  savo platumu, tačiau jis tikrai platus.



Dar įspūdį paliko didžiulis tiltas per Ventos upę.
Senas plytų tiltas per Ventą pastatytas 1874 metais ir yra ilgiausias autotransporto tiltas Europoje - 164 m. Tiltas pastatytas pagal 19 šimtmečio kelių tiesimo standartus - kad ant jo galėtų prasilenkti dvi, viena prieš kitą važiuojančios karietos. Jį sudarė septynios plytų arkos. Pirmojo pasaulinio karo metu dvi arkos buvo susprogdintos. Daugiau informacijos - čia.

Taigi, perėję tiltu ir pabraidę Ventos vandenyje,..


..nutarėme čia išsimaudyti! Buvo labai smagu ir gaivu. Jei kas sumanysite pabraidyti, tai turėkite minty, kad dugnas labai akmenuotas - tiek viršuje, tiek ir apačioje, čia labai praverstų kokie kroksai ar kiti vandens batai.

Kad ir kaip bebūtų gaila, teko lipt iš vandens, nes jau ir pilvai kažką sakė apie alkį, bei dar ketinome apsilankyti Riežupės smėlio olose, kurių darbo laikas yra iki 17-18 val. o be to šiandien dar turėjome ir grįžti namo :)

Ieškojome kelio į smėlio olas, bet kažkaip sunkiai mums sekėsi jį surasti, kol nepagalvojau - kad "jei ir šį kartą nerasim, vadinasi - nelemta" ir kažkokiu stebuklingu būdu važiuodami pamatėm nuorodas :) vadinasi lemta :D O iš tikrųjų, tai kelią surasti tikrai nesunku: išvažiavus iš Kuldygos senamiesčio per tą įžymųjį tiltą visai čia pat yra posūkis į kairę su nuoroda į "Smilšu alas". Atvažiavus mus pasitiko dulksna. Ryte žiūrėjau orų prognozes - tai kaip tik šiuo metu ir būtent šioje vietoje turėjo stipriai stipriai lyti. Na, pasiėmiau iš mašinos lietsargį...  Nuo stovėjimo aikštelės iki olų veda miško keliukas. Geriau jau visi būtume pasiėmę ne tik lietsargius, bet ir striukes :D Smėlio olas pasiekėme permirkę :D na, ne visi,.. kas buvo su skėčiais - tai pusiau pamirkę.

Urvus, esančius 8-11 m po žeme, kasė trys kartos žmonių, visi labirintai yra žmogaus rankų darbas. Urvai yra privati nuosavybė, jų savininkė yra Inesa, esanti urvų ketvirtos kartos paveldėtoja. Baltas urvų smėlis buvo naudojamas stiklo gamybai Ilgucieme. Smėlis yra baltas ir švarus, kaip cukrus. Oro temperatūra urvuose yra pastovi - +8 laipsnių ištisus metus. Žiemą urvuose prieglobstį susiranda šikšnosparniai. Paprastai šikšnosparnių čia būna aštuonių rūšių. Jų čia būna labai labai daug. Niekieno netrukdomi, jie peržiemoja ir pavasarį palieka urvus, užleidžiant vietą turistams, lankantiems labirintus. 

Išsidalinę ir užsidegę žvakes, vedini smagios gidės (kuri mokėjo nemažai lietuviškų žodžių) pasileidome smėlio urvų labirintais. Porą šikšnosparnių mums ir dabar pavyko pamatyti! :)


O kas dabar? Dabar kelias namo... Bet ne tiesiai į Klaipėdą, kaip rodo GPS prietaisai. Važiuosime pajūriu. Užsuksime dar į Paviluostą (Pavilosta).


Čia papiknikavom - suvalgėm paskutinę šios kelionės vakarienę, pabraidėm prie Jūrakmenio :) ir, saulei leidžiantis, bei tekant supermėnuliui  :) grįžome namučio.



Tai va tokia ta mūsų labai trumpa, bet turininga ir pilna įspūdžių kelionė į kaimyninę Latviją. Ačiū kartu važiavusiems: mamai, Jokūbui, Linui, Ievai (ir už nuotraukas), Ingai, Vytui! Ačiū sesės šeimynai, kad "metė mintį" apie savaitgalio kelionę. Ačiū Violetai B. už tai, kad dažnai keliauja su savo gausia šeimyna ir forume paskelbia daug įdomios informacijos, daugelį dalykų nusižiūrėjau :)


Man buvo labai smagu :)



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą