2014 m. rugsėjo 11 d., ketvirtadienis

Panemunės pilys ir piliakalniai

Sumąstėme su kolegomis štai tokį vasarišką rudens sekmadienį (2014-09-07) pavažiuoti panemune, aplankyti pilis ir piliakalnius. Kas kur buvę neseniai, kas jau prieš 15 metų čia lankęsi, ar visai nebuvę, tad įdomu buvo visiems.. išskyrus dešimtmečiui berniukui - kuris labai pavydėjo namie likusiai katei, kuriai nereikia eiti nei į mokyklą, nei į bažnyčią, nei į visokias panemunes važiuoti :D

Keliauti nusprendėme štai tokiu maršrutu: pirmiausia autostrada beveik iki Kauno ir tada panemune grįžinėti link namų. Iki Kauno likus ~40 km, pasukome palei Dubysą link Čekiškės, o pirmasis mūsų lankomas objektas buvo Seredžiuje - 30-40 m aukščio Palemono kalnas (Seredžiaus I piliakalnis).

Jį mini Lietuvos metraštis legendiniame pasakojime apie lietuvių kilmę iš Romos kunigaikščio Palemono, kuris esą su visa gimine ir valdiniais dėl imperatoriaus Nerono persekiojimų pasitraukęs iš Romos I a. po Kristaus. Palemonas atplaukęs į Baltijos jūrą, o paskui Kuršių mariomis pasiekęs Nemuną ir juo keliavęs aukštyn iki Dubysos žiočių. Čia jis su palydovais apsistojęs gražioje ąžuolų giraitėje, o jo sūnus Kunas, Barkas ir Speras neva įkurę Kauną, Jurbarką ir kitus miestus. Istorikai romantikai Seredžiaus piliakalnį ir pavadino Palemono kalnu, nes jame esa palaidotas Palemonas... Veikiausiai tai tik graži legenda. Piliakalnis, kaip ir kiti panemunėje mena kovas su kryžiuočiais...
 (informacija iš geocaching.com)



Kalnas labai lengvai randamas, gražus, aukštas, vertas būti aplankytas :)
Pasigrožėję vaizdais važiavome toliau. Už kelių kilometrų rudas ženklas rodo link Belvederio dvaro.




Prašmatnūs prancūzų architekto projektuoti rūmai iškilo XIX a. pr. Jie statyti itališkų kaštelijų arba palaco stiliumi, tik be pavėsinių ir balkonų. Nuo vienos pastato dalies vardo, būtent bokšto-belvederio, kuris italų kalba reiškia pastatą gražioje vietoje arba tiesiog gražų reginį, ši vietovė ir rūmai pradėti vadinti Belvederiu. 
 1921-1925 m. čia veikė žemės ūkio mokykla, nuo 1944 m. - pienininkystės technikumas, o 1961 m. įsteigtas žemės ūkio technikumas. Deja, kažkada prašmatnūs, spindintys grožiu ir prabanga rūmai bei kiti dvaro pastatai, šiandien yra beveik visiškai sugriuvę, o parkas apleistas.
 (informacija iš geocaching.com)

 Po to užsukome į Veliuoną. Čia mane nustebino vienas šalia kito pūpsantys piliakalniai.


Į juos abu paeiliui ir užpūškavome. Pirmiausia lipome į 30 m aukščio Gedimino kapo kalną, kurio viršūnėje radome pirmąjį šios kelionės lobiuką.



Kai kurie istorikai teigia, kad šturmuodamas Bajerburgą ar gindamas Veliuonos pilį žuvo Didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas. Legenda tikina, kad Gediminas Veliuonoje esąs palaidotas. Veliuoniečiai jo garbei supylę kapą, todėl piliakalnis pavadintas Gedimino kapo kalnu. Ant piliakalnio stovi paminklas-obeliskas Lietuvos kunigaikščiui Gediminui.
 (informacija iš geocaching.com)

Leidžiamės žemyn ir lipame į gretimą, aukštesnį nei 30 metrų piliakalnį, vadinamą Ramybės arba Pilies kalnu.

Viršuje nemaža aikštelė, aukuras, paminklas, suoliukai. Puiki vieta piknikui su nuostabiu vaizdu į Nemuno slėnį. Tačiau mūsų sumuštiniai kaista palikti automobilyje :D . 


Nusileidus antrąja puse, galima palipti iki šventosios Panos Marijos bažnyčios, kurią mes aplankėme pirmiau. Prieš bažnytėlę stovi paminklas Vytautui Didžiajam, kuris šią bažnyčią 1421 metais ir pastatė.

 

Pati Veliuona man priminė kalnų miestelį. Nuo pagrindinės miestelio aikštės, kurioje stovi bažnyčia bei paminklas kunigaikščiui atsiveria gražus vaizdas į Nemuno slėnį.



 Nusileidus nuo Ramybės kalno einame link Veliuonos dvaro. Pats dvaras medinis, ne toks prabangus, kaip prieš tai lankytas - Belvederio, tačiau sutvarkytas ir šiuo metu jame veikia krašto muziejus (kuris pirmadieniais ir sekmadieniais nedirba).


Dvaro aplinkoje auga ilgamečiai medžiai, dauguma jų tujos, o mane labiausiai nustebino tulpmedžiai; man tai - pirmą kartą matytas medis, reikėtų apsilankyti gegužės mėn - kada jie žydi.


Kitas mūsų kelionės objektas - Raudonės pilis.


Į bokštą įėjimas mokamas: 2 Lt suaugusiems, 1 Lt vaikams. Pakrapštom pinigines ir pirmyn :) Šį kartą pasiėmėm, ką turėjom valgomo ir geriamo, ir susirengėm mini pikniką bokšto viršuje :D



Bet jūs taip nedarykit :) geriau piknikauti ant Ramybės kalno ;)


Toliau važiuojame į Pilį I. Čia prasideda painiava su pavadinimais. Pati gyvenvietė vadinama I-ąja Pilimi arba Vytėnais, o pati pilis vadinama Panemunės, o gyvenvietė pavadinimu Panemunė yra dar už 70-80 km . Iš tiesų ši pilis pačioje pradžioje buvo vadinama Panemunės, vėliau pasikeitė dar keletas jos pavadinimų, o dabar vėl imta vadinti pirminiu vardu. Taigi, atvykę prie Panemunės pilies nustebome ir pasijutome kaip ne Lietuvoje :) Šį pilis su savo 'princesiškais' bokštais paliko tikrai didelį įspūdį.


 Ši, renesansinė pilis buvo pastatyta 1610 metais, o po to ne kartą buvo pertvarkyta.

Pačiame pilies kieme galima užkąsti ar kavos atsigerti, taip pat netoli pilies yra kavinė-baras, kur galima skaniai ir nebrangiai pavalgyti.


  Laiko taupymo sumetimais praleidome šį malonumą. Bet pilį aplankėme 'ir iš vidaus ir iš oro'.


Kaip visada, patiko lipti į bokštą - laiptai labai siauri ir statūs, net užrašas prieš įėjimą į bokštą, kad už savo saugumą atsakote patys. Įdomūs bokšto langai.


Pilis gražiai atstatoma. Viena dalis jau sutvarkyta, kitas korpusas dar tvarkomas.


Naujai restauruotoje dalyje jau visur plytelės, aiškūs kampai, ekspozicijos, interaktyvus ekranas su informacija. Tvarkomojoje dalyje sienos kol kas natūraliai nubirusios, kai kur matosi buvusios freskos, statinio struktūriniai elementai. Šioje pilies dalyje eksponuojami dailininkų darbai (mat pilis priklauso Vilniaus dailės akademijai), viena parodos dalis vadinosi maždaug taip - "galima liesti", tai mes ir prisičiupinėjom :D Gerą ir malonų įspūdį paliko pakabinti lopšiai-sūpuoklės. Rūsyje kaip budelio apsiaustas, kurį galima apsivilkti. :)


Beje, į visą pilies, bokšto ir meno ekspoziciją įėjimo kaina 4 Lt suaugusiems, 2 Lt vaikams.
Nenuobodžiai praleidę valandėlę pilyje ketinome eiti aplink pilį, prie išėjimo pasitiko mus raitelis be gal....  be vieno danties ant keršio žirgo :D Labai kalbino pajodinėti, drąsino, kad arklys geras ir tikrai nenumes, o mums taip juokas ėmė iš to, kad jam vieno danties trūko (suprask - geras arklys, bet dantį išspyrė: D )



Mūsų laikas senka, o mes taupom benziną ir važiuojam negreitai (vėliau paskaičiavome, kad nuvažiavus viso 400 km zafyriukas sudegino 5,5 l / 100 km - visa kelionė atsiėjo ~100 Lt)

Kitas sustojimas - Vilkyškiuose. Nuo 1551 m. Vilkyškiai vadinti karališkuoju kaimu, kadangi čia buvo svarbi kelių sankirta, tais keliais važinėjo net karaliai. Atvažiavome prie evangelikų liuteronų bažnyčios. Ši bažnyčia buvo įkurta 1549 metais. Daug buvo nukentėjusi, tačiau dabar yra pavyzdinė, naujoviškai įrengta, čia vyksta net ir vargonų muzikos koncertai.


Čia radome antrąjį šioje kelionėje lobiuką, užsiregistravome geocaching.com sistemoje ir skubėjome toliau.

Didelis mūsų šios kelionės tikslas - Rambyno kalnas. Šiandien jo aukštis nuo Nemuno upės horizonto yra 40 metrų. Kažkada senovėje šis kalnas buvęs dar didesnis, ir ant jo stovėjusi pilis. Lankytojų patogumui ir šlaito apsaugai pagerinti įrengti ąžuoliniai laiptai su tarpinėmis apžvalgos aikštelėmis. Ant šio kalno radome ir trečiąjį lobiuką :)




Pakeliui namo užsukome dar ir į Panemunę, iš kurios veda tiltas per Nemuną į Tilžę (Sovietską).


Įdomus jausmas žvelgti į kitoje upės pusėje esantį miestą, žinant, kad tai jau ne Lietuva ir ne Europos sąjunga. Šis, Karalienės Luizos tiltas irgi priklauso Rusijai ir pati gražiausia tilto pusė taipogi Rusijos pusėje.




Čia pat netoliese radome ir ketvirtąjį lobiuką. Palydėję saulutę neskubėdami parvažiavome namo.
Manau, kad ši išvyka visiems labai patiko :)

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą