Rusnės sala. Nemuno delta.

Ne per dažnai tenka nuvykti į Rusnės salą, Nemuno deltą, žemiausią Lietuvos teritorijos dalį, ir dar - vienintelį Lietuvos miestelį saloje. Pačioj Rusnėj ir aplink ją esu buvusi ne kartą, Uostadvarį aplankiau atplaukę laivu iš Nidos, tačiau taip, kaip sugalvojome šį kartą - dar nebuvau važiavusi. Mes su Linu žaidžiame geocaching.com lobių žaidimą. Geocaching'as gerai yra tuo, kad tai yra kaip gidas, parodo vietų, į kurias šiaip nesugalvotum atvažiuoti. Pagal teritorijoje išdėliotus "lobiukus" susidariau maršrutą ir vieną laaabai karštą šeštadienį vykome jų surasti ir pasidaryti sau ekskursiją. Kompanija mūsų buvo ne maža, palyginus, kiek šiaip žmonių telpa į lengvąjį automobilį :) Vykome šešiese (jau n-tąjį kartą galime pasidžiaugti papildomomis sėdynėmis zafyroje). Mūsų šeimyna, Martynas, ir Aušrinė su sūnumi Giedriumi.
Kadangi pakeliuj taip pat buvo dar "nepaimtų" lobiukų,tad stabtelėjome ir prie jų. Pirmas buvo Priekulėje - I. Simonaitytės memorialinis muziejus.

 

Toliau pakeliuj- Vilkyčių traukinių stotis.

Dar vienas stabtelėjimas miške. Tuo pačiu aplankėme ir Šilutę: Senąsias liuteronų kapines.

Spūskę..  

 

..Šioje vietoje kadaise stovėjo malūnas gaminantis elektrą. Ant užtvankos stovėjo pastatas, kurio jau nebėra, likęs tik betoninis nuolydis. Vietiniai žmonės šią vietą vadina Spūske.

Užsukome ir prie Šilutės stadiono. Ten kaip tik vyko pasiruošimas kažkokioms varžyboms.

 Rusnėje susitikome su kolegomis Griciais. Aušros visa vaikystė prabėgo Rusnėje prie Nemuno.
Jie mums užrodė, kur nusipirkti šviežiai rūkytos žuvies. Deja, karšiai visi buvo išpirkti, bet ne ką prasčiau mums buvo ir skumbrė bei karpis, kuriuos skaniai sukirtome radę pavėsį su staliuku.

Jokūbas labai norėjo maudytis. Tai bent pabraidė.

Pailsėję ir pasistiprinę traukėme į Rusnės salos lobiukų paieškas.
Pirmiausias - buvęs Peterso tiltas. Pirmasis tiltas į Rusnės salą nutiestas 1914 m. Tai buvo 2 arkų Peterso tiltas, kurio liekanos išlikusios iki dabar. Deja, šito lobiuko neradom.

Traukiam toliau: Pakalnės pėsčiųjų tiltas per Pakalnės upę.

Šis lobiukas Lino rankoms pasidavė nesunkiai.

Toliau važiuojam prie Vorusnės polderio. Polderis tai - žema teritorija, kurią nuo nuolatinio ar periodinio vandens užliejimo saugo pylimai. Vandens perteklių išpumpuoti iš polderio į aukščiau esantį vandens telkinį naudojami siurbliai. Prie sraigtinės siurblinės buvęs lobiukas taip pat "įkrito" į Lino rankas. :)
Užsižymime ir traukiam toliau.

Naikupės apžvalgos bokštas - kita stotelė. Šioje vietoje Naikupės upės vaga įteka į Kuršių Marias. Nuo apžvalgos bokštelio atsiveria nuostabus vaizdas į marių pusę. Lobiuko neradom. Kadanors būtinai sugrįšim :) čia gražu.

 

 

Toliau - dar vienas apžvalgos bokštas - Uostadvario. Čia reikėjo specialaus įrankio, ir konteineriukas mūsų rankose.

 Važiuojam toliau. Pievoje apie mūsų mašiną, kokių 5 metrų aukštyje pradėjo intensyviai skraidyti keisti paukštukai - ilgais snapais. Aušrinė iškarto suprato, kad šioje pievoje yra jų lizdai, ir jie taip bando apsaugoti savo palikuonis. Kadangi ir mums buvo smalsu, tai taip greitai nepasitraukėm

Mums pamažu važiuojant, dar du griciukai skrido virš mūsų, o vėliau, kai jau jiems atrodė, jog mes grėsmės nebekeliam, apsisuko ir nuskrido link savo lizdo.

Atvykom į Uostadvarį, prie švyturio, kuris statytas XIX a. pabaigoje. Šiuo metu kaip švyturys - nebeveikia, yra kaip apžvalgos aikštelė.
Lobiuką radom.

 

 

Štai tokia šauni buvo mūsų kompanija :)
Pakeliuj dar užsukom pravažiuoto lobiuko - Žalgirių miške - prie H. Zudermano ąžuolo. Bėgom greitai, nes labai puolė uodai :) Įstabiausias Žalgirių kaimo pažintinio tako objektas - 4,6 m apimties ažuolas. Jis pavadintas Hermano Zudermano vardu, nes rašytojas čia mėgo lankytis.