Vėjo! Vėjo! Vėjo!

Šiandien (2014-06-28) pirmą kartą plaukiau jachta, ir visi, kurie plaukėmė - tai mums buvo pirmas kartas :) Sesės ypatingo gimtadienio proga! Sveikinu, Inga, dar kartą! :)

Daugiau "susidūrimų" su vėju varomais laivais neturėjus. Anksčiau teko būti burlaivyje Brabander.

"Būti" - todėl, kad nors ir plaukėme į jūrą, tačiau nebuvo nei bangų nei vėjo. Nepaisant visko, buvo vistiek labai smagu. Norssss.. sužinojus, kad teks plaukti burlaiviu į jūrą - vien pagalvojus apie tai  - pradėdavo suktis galva, mat nelabai pernešu įvairių siūbavimų, o pagalvojus apie laivą kitų minčių ir nekyla. Su Brabander tąkart plaukėme maždaug iki Olando kepurės. Laivo kapinotas V. Vizbaras barėsi ant jūros, kodėl ji tokia rami, sakė "mane labiausiai pykina, kai toks štilis" :D Na, o mums tąkart paprastai pasisekė :) Tai buvo praeitų 2013 metų rugsėjo 13 d. Pasiplaukiojimo tikslas ir buvo - ramiai plaukti, užkandžiauti.

O šiandien (2014-06-28) plaukėme jachta! Šiandien pati pajutau, kam yra šūkis "Vėjo! vėjo! vėjo!" Nors diena nesiskaitė laaaabai vėjuota, tačiau kažkiek vėjo patyrėme :)
Na, prieš tai žvalgėmės po akvatoriją:
štai - "brachiozaurai"

O čia Ieva su savo magistrinio darbo bei tikro darbo :D objektu

Jokūbui visai patiko liukas

Laivas 'ant žolės'

Kiaulės nugara

Čia mūsų visa smagi kompanija

Fotosesija ant laivūgalio

Mūsų galiorka - Vytai/žvejai/vairininkai

Pradžioje - plaukiant į marių musę plaukėme visą laiką prieš vėją ir prieš srovę. Labai įdomu, kaip galima burių pagalba plaukti prieš vėją?
Į priekį plaukiant naudojome mažesnę burę, esančią jachtos priekyje. Jos vienas iš trijų kampų įtempiamas šotu. Tą šotą Linas turėjo išmokti pirmasis aptarnauti. Iš tikro - tai visos išvykos metu Linas buvo dešinioji kapitono Merūno ranka (po vairininko), jis visur pagelbėjo tiek pakeliant ir nuleidžiant bures, tiek švartuojantis ir atsišvartuojant, tiek iškeliant gerai įkibusį inkarą ir panašiai :)

 

Linas net žiovauja, kaip 'nuobodu' tas bures kilnoti :D

 
Taigi -  šį burė vadinama 'stakseliu', naudojama plaukti tiek pavėjui, tiek ir prieš vėją.
Kita burė, kurią naudojome mažiau - pagrindinė burė - grotas. Ji sukelia didžiausią trauką. (Grįžtant atgal ir aš laikiau šios burės trosą, ir šiek tiek tą burę tai atleidinėjau, tai pritraukdavau).
va taip:

 Dėl jos trikampės formos jachta gali plaukti tiek pavėjui, tiek aštriai prieš vėją. Plaukimo prieš vėją kampo smailumas siekia 45°. Kaip suprantu, plaukiant prieš vėją - reikia plaukti zigzagu (t. y. vis keisti kurso kryptį). Plaukimas prieš vėją tampa įmanomas, nes trikampę burę lengva pasukti lygiagrečiai vėjo krypčiai, ir ji veikia kaip sparnas.
Užteks vikipedijos. Iš tikro, tai labai norėčiau truputį daugiau "prisiliesti" prie būriavimo, nesakau, kad dabar noriu savo gyvenimą skirti plaukimui jachta :D tačiau daugiau patirti ir suprasti norėčiau :)

Plaukdami sudainavome jubiliatei "Su gimimo diena!", pasistiprinom, užkandom, darėm fotosesijas :) . Jachtą varėme tai varikliu, tai vėju. Vairalazdę laikė kas norėjo - paeiliui, ir šiaip ją besukinėjant, neįspėjus kajutėje esančiųjų, pažiro viskas nuo stalo ant grindų. Kitu metu kapitonas sakė viską sukrauti į dešinę, tačiau kol bures nukreipėm į vėją, jachta pavirto visai į priešingą pusę - ir vėl viskas slydo žemėn :D
Po to truputį ir ant seklumos užtaikėme, gylio matuoklis rodė 1,9 m ir jachtos kylis siekė dugną. Po to pakilus stipresniam vėjui ir naudojant abi bures plaukėme greičiau stipriai pasvirusioje jachtoje - tas turbūt buvo smagiausia! O nesmagiausia buvo, beveik iš kart po to - kai mūsų vairuotojai "nepasidalinę kuris į kurią pusę suks" vairalazdę, ją sulaužė :D Na, ištikro, reikėjo geriau ją paleisti, nei per jėgą sukti, tačiau kaip jau iš likusių dalių pamatėme, ji jau buvo įskilusi, tad kaip ir suprantama, kažkada galėjo ir sulūžti. To mes nežinojome. Vairalazdė nulūžo visai netoli Juodkrantės. Išsimetėme inkarą, vyrai taisė vairą. Dar porą detalių bei veržliaraktis nukrito į vandenį. Pritaisė medinį irklą -  ir štai, kaip gavosi :D (štai, kam jachtoje reikalingi irklai! :D )

Toliau teko pavargti, kol ištraukėme inkarą :D buvo gerai įkibęs į gruntą. Susitaisę vairą, plaukėme į Juodkrantę. Tiesą sakant mieliau būtume plaukę į Dreverną, tačiau iš tos pusės pūtė stiprus vėjas, būtų tekę plaukti zigzagais, truktume žymiai ilgiau, ir laiko atžvilgiu šį kartą mums buvo palankiau Juodkrantė. Beje, jei ne tas sulūžęs vairas - būtume nuplaukę ir prie mirusiųjų kopų... Dėl laiko stokos išlipome tik Juodkrantės prieplaukoje, kažkiek pailsėti nuo siūbavimo. Beje, kelionės metu vartojau imbierinį preparatą nuo pykinimo, manau, kad jis tikrai man padėjo. Prisišvartavome, ir tik spėjom visi išlipti, parplaukė greitaeigis laivas "Smiltynė" ir patūtavo, kad trauktumėmes iš jo švartavimosi vietos :D
Tad, kas spėjo sulipti į jachtą - dar plaukiojo aplink Juodkrantės uostelį, kas nespėjom ir nenorėjom, likom laukti krante.

Po to vėl sulipome visi ir plaukėme atgal į Klaipėdą. Plaukdami pavalgėme, ir po valgio išskleidėme bures, kad plaukti vėl be variklio, o tik vėjo pagalba. Vėjas bemaž nurimo, bet jachtą traukė. Buvo pasroviui ir pavėjui. Grįžimas buvo ramus ir gražus. Vos spėjome prisišvartuoti, pradėjo lyti. Padėkoję vieni kitiems už įspūdžių pilną dieną, lyjant šiltam vasaros lietui grįžom namo su vis dar siūbuojančiom galvom. :)