Boružėlių kelionės per pievas: Ilgasis savaitgalis arba trumpos atostogos Latvijoje. 2022

Ilgąjį savaitgalį nusprendėm praleisti kelionėje su nakvynėmis palapinėje. Kadangi abu nebuvom dar buvę Jūrmaloje, tai kryptis jau aiški.

Penktadienio pavakarę iškart po darbų (prieš tai jau reikalingus daiktus buvom susikrovę) dviese automobiliu išvykome Latvijos link. Važiavome per Mažeikius, link miesto Saldus. Iiiiiirrrrr.... patekom į remontuojamus kelius. Kadangi jau buvo į vakarą, tai dideliuose kamščiuose stovėti neteko, tačiau dardėti remontuojamu keliu, ir stovėti po 5-7 minutes prie raudonų šviesoforų signalų - menkas malonumas. Na - bet savaitgalis prasideda, kaip ir niekur neskubam, oras geras, pasišvilpaudami sau važiuojam.

O nuo miesto Saldus iki Tukumo ilgą kelio galą dardėjom žvyrkeliu. Nu google maps kaip pasiūlys kelią, tai pasiūlys... Kaip žvyrkelis - šiaip neblogas :D platus, nugreideriuotas. Na, tikrai ne pats blogiausias variantas, bet vis tik žvyrkelis...

Po keturių su puse valandų kelio atvykome į Rygos įlankoje, prie jūros kranto įsikūrusį kempingą "Balta kapa" (Balta kopa lietuviškai), tačiau šeimininkas, pravažiuojantis dviračiu ir vežinas malkomis mums kryžiuoja rankomis - kad nė menkiausios vietelės mums šį vakarą čia nebus.

...ok.. atsarginiais variantais pasirūpinta. Nesinervuojam dar. Oras geras. Jeigu ką - ir mašinoj išmiegosim. Vykstame 10 km šonan - gal ten bus mums vietos. Atvykstame į kempingą "Saules" - jis taip pat ant jūros kranto - tik dar arčiau - klausiame - ar būtų mums vietos šiai nakčiai, .. šeimininkė linguoja galva.. pilnutėlis kempingas, vietų nebelabai... Mes jau maldaujam - tik vienai nakčiai... dar pasitikslino - tik vienai? na, eime, parodysiu kur, jeigu tiks - galit likti. Valio! Įsikuriam. palapinė, staliukas, lemputės! gera, sėdint prie palapinės matai jūrą.

Mums greitai sutemsta. Nespėjom dorai pasimėgauti vakaru prie jūros, 'pačilinti', taip sakant,.. tačiau iš jūros tekanti mėnulio pilnatis sukėlė dar vieną pliūpsnį teigiamų emocijų.

Rytas šiltas, sklandus, sotūs pusryčiai ('bomžpakis' su dešrelėmis) ir važiuojam.

Vienas jau iš seniau norimų aplankyti objektų - tai Kemerių nacionalinis parkas ir ypatingai aukštapelkė. Bet pradžioj ne visai žinojom, kur atvažiuoti, kad patekti į aukštapelkę, tad atvykome prie Juodojo ežero (Melnezers)

ir ėjome gamtiniu taku iki Slokas ežero (3,7 km iš viso - pirmyn ir atgal). Medinis takas veda per mišką, pelkes, palei durpinius ežerėlius iki Sluokos ežere plūduriuojančio apžvalgos bokštelio. Tiek prie bokštelio, tiek prie Melnežerio galima atvažiuoti automobiliu.

Antras šios dienos lankytinas objektas - tai pati Jūrmala. Bet pirmiau - kempingas! nes paskui ir vėl vietų neliks. Nuvykome į kempingą Jūrmala, vietų palapinėm yra. Šeimininkai dar pagyrė - kad gerai padarėm, jog tokiu ankstyvu laiku atvažiavom, o tai sako paskui atvažiuoja vakare - priimkit priimkit, o vietų nebėra. Užsiregistravom, susimokėjom, nusiprausėm kaip žmonės, nes prieš tai buvusiam kempinge nebuvo dušo ir važiavom į miestą.

Užlipom į 33,5 m aukščio apžvalgos bokštą,

pasukom gaublį, perėjom visą išilgai Jomas gatvę (1,5 karto),

pasėdėjom ant suoliuko su kirais,

nusifotkinom su vežliu,

su Jurmalos pavadinimu pajūry,

prasiėjom pliažu,.. net sudalyvavau putų vakarėlyje !,

pasigrožėjom miesto architektūra, pasižiūrėjom iš už tvoros į vilą 'Marta', kurioje anot 'legendų' būna apsistojusi Ala Pugačiova. Kaip tikri turistai. Atrodo nieko nepamiršom :)

Suvaikščiojom nei daug nei mažai - 7,4 km. Vakaras kempinge prie Lielupės upės. Kadangi prie pat kranto sakė ten 4 metrai gylis - atseit šokinėti saugu,.. tai mes ir nelipom.. man per gilu :)

Kitą rytą, pasitikslinę kur iš tikro yra atvažiavimas prie Kemerių aukštapeklės pažintinio tako, ten ir vykome. Pastaruoju metu Latvijoje labai daug kelių yra remontuojama, bent jau mums vis pakeliuj pasitaikė. Tai važiuojant nuo Jūrmalos link Kemerių vėl strigom kelio remontuojamuose ruožuose. O vienas atvejis buvo toks - įsivaizduojat, kai nugremžiamas kelias iki žvyro ir viena kelio pusė būna giliau, kita aukščiau, ir iš abiejų ruožo galų būna po šviesoforą? tai va, laukiam mes prie tokio šviesoforo 7 minutes.., ir užsidega žalia, bet mums degant žaliai, iš priekio dar parlekia sunkvežimis ir dar 4 mašinos, iiiirrr, mūsų žalia dega visai ne 7 minutes, o vos 2! na ką, praleidę iš priešpriešos mašinas, vos vos spėjam įvažiuot į ruožą, kol mums žalia, ir pusiaukelėj susitinkam su dar kokiom 20 mašinų. Mūsų kolona stovi, jų kolona irgi stovi. nes kelias siauras. išlipę vairuotojai pasibėdavojo, kad į šį kelią įvažiavo iš šalutinių kelių ir jokio šviesoforo jie nematė. Tai visa laimė, kad ties susidūrimu buvo ne itin didelis kelio aukščio skirtumas: visureigiam iš vis malonumas, o žemesnėm mašinom reikėjo šiek tiek drąsos. Tai va, jos ir nuvažiavo priešinga remontuojamo kelio juosta, taip mums kelias atsilaisvino. Įvažiuojant į mišką, kur jau netrukus turėtų būti pelkė - pačiam miške tarp aukštų medžių - kapinės! tiesiog miške didžiulės kapinės, be jokios tvoros, ne šiaip kapinaitės miško apsupty, o visur tarp medžių kalvelės, daubelės, auga mėlynės ir antkapiai, kapai. Patys nefotografavom, bet google street view ir google maps yra keletas nuotraukų.

Va, tai atvykom prie pelkės pažintinio tako. Išties labai gražu. Įrengtas ilgesnis ir trumpesnis takai, bet pats visas pelkės ežeriukų grožis pasimato einant ilgąjį taką, ir dar plius užlipant į bokštelį.

Kadangi, būdama studentė, vasaros praktikos metu kartą žygiavome aukštapelke Lietuvoje (Aukštumalos) ir mes ten ėjom ne mediniais takeliais, o tiesiog kažkaip dėstytojos vedami, skersai ir išilgai, per nepamatuojamo gylio griovius šokinėdami.. taip, kad žemė po mumis liūlavo,.. visas tas žygis man paliko neišdildomą įspūdį, o mūsų tos praktikos tikslas buvo susipažinti su aukštapelkės augalais, tai čia iškart irgi pradėjau jų žvalgytis, o labiausiai tai saulašarių. o jų čia tikrai netrūko.

Tai vabzdžiaėdis augalas. Ant saulašarės lapo nutūpęs smulkus vabzdys sudirgina liaukingus plaukelius, kurie užsilenkia ir apgaubia vabzdį. Tada vabzdžiai būna suvirškinami.

Aukštapelkėms būdingi - be abejo kiminai - visa aukštapelkės paklotė susidariusi iš kiminų, baltoji saidra, violetiniais žiedais pasidabinę viržiai, spanguolės... gailiai, tekšės ir kt.

Vargino tik labai karštas oras. Tik vėliau perskaičiau internete, kad pelkę reikia lankyti saulei leidžiantis - dėl dar gražesnių vaizdų :)

Antroj dienos pusėj patraukėm link Cinevilla studio.

Tai tokia (mokama - muziejus, čia tikriausiai buvo filmuojami kažkokie mums nematyti filmai) teritorija su netikrais pastatais, kur vieno pastato viena siena gali priminti vikingų laikus, o kita siena jau klasicizmo laikotarpį,

kur pastatyti fasadai iš putplasčio atrodo taaaip tikroviškai, kad tam, kad įsitikinti, kad tai netikros plytos, turi juos paliesti, arba pamatyti kur koks kampas jau nudaužtas ir matosi putų polistirolas.

Teritorija visai nemaža, kurioje stovi net netikra bažnyčia, traukinių stotis, daugybė įvairių pastatų, net netikros kapinės! su netikrais antkapiais. Vikingų vado salė, dar visokių patalpų.. Nors buvom jau nuvargę nuo karščio (tą savaitgalį plieskė apie 30 ) bet įspūdį vis tiek padarė.

Po šios ekskursijos sprendėme, ką daryti toliau. Plano nebeturėjom. Ar grįžti jau namo (220 km)? ar važiuot į Biržus (160 km) ar likti dar kokiam nors kempinge Latvijoj? (max 30 km). Mano telefone buvo likęs 'Balta kapa' kempingo telefono numeris, nes penktadienį tik atvykus prie registratūros mėginom prisišaukti šeimininkus dėl nakvynės. Tad skambtelėjau paklausti, ar kartais nebūtų vis tik mums vienos vietelės palapinei. Sako - yra, kada atvažiuosite? Valandos bėgyje. Ir atvažiavom. Mūsų palapinės vietą ir kopas skiria tik tvora. Nuo kempingo priėjimas prie pliažo - du žingsniai. Realiai tai kempingas kopose.