Slovakija 2011

1 diena. Iš Klaipėdos išvažiavom rugpjūčio 1 d. 6 val. savo automobiliu (benzinas) penkiese: 3 suaugę ir 2 vaikai (7 metų ir 15 metų). Važiavome pro Marijampolę, pro Budzisko, Suwalki, Augustow, Lomža, Ostrov mazoviec, tada išsukom į 50 kelią, kad apvažiuot Varšuvą. Pastrigom keliuose kamštukuose, kurie susidarė dėl kelio darbų. Kitą kartą važiuočiau per Varšuvą, nes iki jos ir už jos žymiai geresnis kelias, nei tas 50-tas :) Tą pačią dieną dar pravažiavom Radom, Kielcą ir iškart už Kielco ieškojom nakvynės. Pradžioj sekėsi nelabai lengvai, o po to nusukus nuo pagrindinio kelio pagal kažkokias nuorodas "nocliegi" per mišką įvažiavom į gyvenvietę, kur buvo dar vienas bet jau kitoks "noclegi" skelbimas, pagal jį irgi nieko nepešėm, bet pavažiavę šiek tiek giliau - pamatėm dar vieną skelbimą su "nocliegi" ir nurodytu adresu, tai vietinių žmonių pasiklausėm, kur maždaug ta vieta, tai pavažiavus tolėliau ir suradom. Apsinakvojom tikrai gana pigiai - 5 žmonės mokėjom 100 zlotų (88 Lt) nors prašė po 40 zlotų už žmogų, bet nusiderėjom, nes turėjom savo čiužinį ir naudojom tik vieną kambarį su dviem lovomis. Namas tvarkingas, naujai statytas, antram aukšte nuomojami kambariukai su virtuvėle, valgomuoju, tualetu, dušu. Tąkart buvom vieni ten apsistoję.

2 diena. Na, ir išryto anksti patraukėm toliau - Krokuvos link. Pačioje Krokuvoje pasivaikščiojom po senamiestį, užlipom į pilį.

Keletą valandų pabuvoję sėdom į mašiną ir patraukėm link visų išreklamuotos Decathlon - ir pačioj Krokuvoj šios parduotuvės nuorodų didelių tikrai nemažai, tad rasti tikrai nebuvo sudėtinga. tikslas buvo - nupirkti vaikui batus - po kalnus laipioti. Ir valio - pavyko, batai pasiteisino :) tuo labai džiaugiuosi :). Taigi "apsiprekinę" patraukėm Slovakijos link. Vykome pro Jurgow, Ždiar, Tatranska Kotlina, ir nuo Tatranskos lomnicos pradėjom ieškot nakvynės. Nusukom į Nova Lesna, ir ten jau pradėjom konkrečiai klausinėtis. Pasiūlymai buvo - pagrinde po 10 eurų žmogui, kitur - 11 eurų. Na, ir kokioj penktoj vietoj besidomint, šeimininkė aprodė kambarius, o paklausta, kiek kainuoja - ne iškart pasakė. Po to prasitarė, kad 10 eurų 1 žmogui ir net vaikui. Tai aš pasakiau, kad mes ieškom kur pigiau, ir tikimės rasti, kur po 8 eurus ima. Tai kadangi sužinojo ji, kad planuojam 8 naktis nakvoti, sutiko mus priimti po 8 eurus :) vuoalia :) tik su sąlyga, kad mes kitiems gyventojams nesakysim, kad mes mokam po 8 eurus :) net kelis kartus tai pabrėžė :) ir dar viena sąlyga buvo: tam name antram aukšte buvo 4 kambariai po 2-3 vietas ir trys įėjimai į tuos kambarius. Tam vienam, kur du kambariai, buvo apsigyvenę čekai, mums skyrė du kambarius su atskirais dušais, ir sakė, kad kai išsikels čekai, tada mes pereisim į tuos du kambarius su vienu įėjimu (vienas pereinamas kambarys) na ir vonia viena bendra su tualetu. Virtuve visad teko dalintis su kaimynais. Kai išsikėlė čekai, atvyko lenkai ir t.t. valio - apsigyvenom ir palyginus - nebrangiai.

3 diena. Pagal susigalvotą planą šiandien turėjome važiuoti į Štrbske Pleso ir nuo ten keliauti link Skok krioklio ir atgal - tai turėjo būti apšilimas.

nukeliavom mes iki to krioklio ir matom, kad aukščiau žmonės taip pat ropščiasi. užsiropštėm ir mes, perėjom virš krioklio įsikibę į esančias grandines. atsisėdom ir sprendėm, ką daryti toliau.

 atgal grįžti tapo neįdomu - per mažai veiksmo, per mažai vaizdų. Na, ne man, o visai keturiukei. kadangi vienas prieš keturis nepakovosi, tai ėjom toliau. kopėm kopėm, kaskart vienut vienutėliai pasijusdavom šiam slėny, kaskart pasirodydavo tolumoje žmogeliukai, su kuriais vėlau prasilenkdavom. trasa vienakryptė, bet keliaujančių prieš eismą tikrai buvo ne vienas. bet mes tikrai neketinom grįžti atgal, ketinom pereiti Mlynika-Furkotska trasą :) . kopti į viršų nėra jau taip ir sunku. kaskart vis pasižiūrim žemyn ir net nupurto nuo minties, jei reikėtų grįžt tuo pačiu keliu.

 debesys tai pasirodo, tai vėl išsisklaido praeitame kelyje. konkrečiai į debesį nepakliuvom. na, tik netoli viršūnės, netoli tos perėjos padvelkė šaltutėlis vėjas - tai gali būt buvo dalis debesėlio, bet ir jis nusisklaidė. atgal žvelgiant matėme kartais užplaukiančius debesis ant mūsų praeito tako.

 ir štai štai jau tuoj perlipsim - o čia staigmena :))) 2-3 metrai stataus šlaito, pagražinto grandinėmis :) bet negi suksies atgal tokį kelią nuėjus. užsiropštėm ir tom grandinėm,

 o ten - gi žingsnis ir vėl toks pat status šlaitas su daugiau grandinių, atrodė daug statesnis, o ir netoli tesimatė, šlaitą dengė debesys. kaip ir einant link krioklio vis vertėsi po truputį iš Furkotskos pusės į Mlyniką debesiukai, bet čia tuoj pat ir išsisklaidydavo. vadinasi Furkotska visą tą laiką buvo apsiniaukęs.

 

atsisėdom ant perėjos viršūnės, prisispaudėm (aš ir Jokūbas) už grandinių, kad praeiviams netrukdytume, kelias minutėles pasėdėjom.

 

 pro mus praėjo keliautojai su labai dejuojančia moteriške, atrodė, kad ji labai bijo. užklausėm jų - kaip mums daryt - ar leistis Furkotska, ar Mlynika, kur sudėtingiau, tai jie patikino, kad ten laaaabai sudėtinga. tai mes beveik vienbalsiai nusprendėme leistis tuo slėniu, kuriuo ir pakilome. nulipimas su Jokūbu buvo daug sudėtingesnis nei užkopimas aukštyn. pradžioj pro tas grandines, užtrukom gal kokias 10 minučių, kol nulaipinom Jokūbą.

 

 grandinių apačioje kantriai laukė porelė jaunų turistų su kuriais vėliau susitikome visai apačioje. lipom žemyn, o Jokūbui tikrai buvo sunkiau nei užkopti, klausė manęs - ar tai mano paskutinė gyvenimo diena? tikinau,kad viskas gerai, žingsniukas po žingsniuko ir nulipsim :) ir nulipom :) žemiau jau ne taip sudėtinga, tad vėl straksėjo nuo akmens ant akmens. kadangi mes žygį pradėjom nelabai anksti, o kokią 12 val. tai jau kaip ir užsivėlinom. jau turistų mažokai. aplenkėm tuos, kurie labai bijojo, neįsivaizdouoju, kokiu metu jie galėjo pasiekti kalno papėdę. kai turistų jau nebematyt, išlenda ir laukiniai gyvūnai - mums pasisekė pamatyti kalnų ožių :) pradžioj tris, vėliau dar du , po to dar ir dar :) jie striksėjo skersai mūsų trasos, vis atsitraukdami nuo mūsų.
 

pagaliau ir Skok krioklys, čia dar viena grandinėlė - bet jau ne taip baisu, kaip viršūnėj :) ir kelias mišku žemyn - ši atkarpa buvo sunki tuo, kad buvom jau pavargę, o vis reikėjo kojas dėlioti ne bet kaip, o taip, kaip reikia :) Jokūbas jau ir zyzė, kad nebegali eiti, bet eiti privalėjom :) kol pagaliau priėjom asfaltuotą kelią, ogi ant jo, mano "zuikis" ir šokinėt ir strikinėt pradėjo. atėjus į automobilių stovėjimo aikštelę, kur, kai atvykom vos vietą galėjom rast, tai dabar mašina stovėjo vienut vienutėlė :) bet dar nebuvo sutemę, tik namo į Nova Lesna grįžom jau tamsoje.

4 diena. Jokiu būdu nelipsim į kalnus šiandien :) jau net iš lovos lipant keliai nesilankstė :))) tad pavalgę pusryčius patraukėm automobiliu į Spišsky hrad apžiūrėti Spiš pilies griuvėsių. Diena pasitaikė labai graži, Nuotraukos gavosi labai neblogos :) matėm ir populiariuosius švilpikus gyvenančius priešpilio kieme ir pilies siena pavaikščiojom, ir lietuvių sutikom.

 Grįžtant užsukome į Levočą, į Jokūbo bažnyčią taip ir neįėjom, prieš nosį vaikinukas užrakino duris, apėjom kvartaliuką, kadangi daugiau nieko nežinojau, ką Levočoj pažiūrėt, tai sėdom į mašinas ir patraukėm į Popradą. Į Popradą dažnai važiuodavom nusipirkti duonos, pieno, sviesto ir kitų maisto produktų. Dar prasukom pro Aquacity, bet mums pasirodė per brangu - 12-14 eurų žmogui - prabanga. Tad nuvykom į Max prekybos centrą dar Jokūbui pramogų - sakiau, gali ką nori, skiriu tau 5 eurus. Tai ant batuto pašokinėjo, kompiuterinių žaidimų automatais pažaidė. Lauke prie Max centro labai smagi vaikų žaidimo aikštelė, tai dar joje kokį pusvalandį prabuvom - vaikiškas nusileidimas virve ant padangos atsisėdus.

 

5 diena. Ir ko gi mes čia atvažiavom? - aišku, kad po kalnus pavaikščioti :) vakar jau ilsėjomės, šiandien, nors kojos dar gerai nesilanksto, mes eisim nuo Hrebienok iki Skalnate Pleso. Kaip tarėm, taip padarėm :) Automobiliu nuvykom į Stary Smokovec, čia aš su Jokūbu pirkome bilietus traukinuku pakilti į Hrebienok (jau ėmiausi taupyti vaiko jėgas ir savo kantrybę - labiau kantrybę, nes vaikams motyvacijos reikia labiau nei jėgų, ištvermės jie turi pakankamai :) )

o mūsų stiprioji, greitoji ir ištvermingoji trijulė užkopė į Hrebienok per kokias 30 minučių, o gal net greičiau, kad mums jų net ilgai laukti nereikėjo. Tada Jokūbas išbandė nusileidimą su padanga ale bobslėjine trasa - 5 kartus. Smagiai ten - įsodina vaiką į padangą, ir paspiria nuo kalniuko trasa, šliuožia iki sustoja, o paskui nusitempia padangą iki eskalatoriaus ir parvėžina ir vėl stoja į eilę sėst į padangą.

Kai nušliuožė 5-tą kartą, iškarto patraukėm Tatranska magistrala link Skalnate Pleso. Takas buvo oi koks :) visą laiką akmenuotas, visą laiką reikėjo žiūrėti, kur dedi kojas. O vaizdai - kaip ir visad kalnuose - gražūs, užburiantys, mmm :) praėjom krioklius, vėliau netoli Zamkovskavos chatos sutikom lietuvius, kurie mums ale rekomendavo eiti sunkesnėm trasom, nei ši :) chatoj paragavom išgirtosios česnakovos polievkos :) šitoj chatoj skani (vėliau česnakovą valgiau prie Popradske pleso - tai visai nepatiko), atsigėrėm arbatos, na ir patraukėm toliau. Juk turėjom spėti į keltuvą :) Na ir dar apie valanda kelio. Vaizdai tikrai gražūs, nuolat matėme slėnį, kurame ir mūsų miestelis buvo. Aukštis nemažas, jausmas geras :)

Na, štai ir Skalnate pleso, pro chatą praėjom nesustodami, labai rūpėjo iki kada kelia keltuvai, nes aš su Jokūbu tikrai leisimės keltuvu. Palipėjom dar iki observatorijos. Lomnitsky štit viršūnę dengė debesys. Mūsiškė trijulė pasilipėjo dar aukščiau magistrale, o mes su Jokūbu palaukėm jų vaikų žaidimų aikštelėje. Aplink ežerą net nebėjom :)

Na ir nusileidimas - trijulė taupo pinigus ir kaupia įspūdžius, leidžiasi gan statoku šlaitu, kur net paeiti neįmanoma - reikia ale bėgti. O mes ramiai leidžiamės keltuvu - pradžioj baisoka, nes įsibėgėja ir pakimba aukštai virš slėnio :) Toliau ramu. Leidomės gan ilgai, bet smagiai. Jokūbui labai patiko :) Nusileidę ėjom paieškoti kur toj Tatranska Lomnicoj yra traukinių stotis. Galiuką tikrai reikėjo paėjėti. Nesunkiai radom, nupirkau visiems bilietus, kad grįžti į Stary Smokovec ir ėjom atgal jų pasitikt, o jie kaip tik bėgo nuo lietaus debesies :) pėsčiomis leidosi apie 2 valandas. Lietus juos pasivijo jau visai prie apatinės keltuvų stotelės. Tad visi kartu keliavom į traukinių stotį, skubėti nereikėjo, nes turėjom visą valandą laiko, bet skubėjom dėl lietaus, kad visai neperšlapt :) dar gerą pusvalandį palaukę, susėdom jaukiai į traukinį ir grįžom iki automobilio, o tada namučio :)

6 diena. Šią dieną paskyrėm žemiesiems tatrams. Vykome į Slovakų rojų. Kadangi nebuvau išsinagrinėjus viso slovakų rojaus, o planavome eiti Sucha bela trasa, tai truputį nusigrybavom bevažiuodami. Tai išvažinėjom vos ne visus žemųjų tatrų serpantinus. Net dabar rašant galva ima suktis. Nuvažiavom kiek per toli - iki Dobšinskos, ir svarbiausia, kad Poprade pamiršom prisipilti degalų, ir dar pamiršom nusipirkti duonos sumuštiniams - kasdien pietums valgydavom sumuštinius. O buvo šeštadienis - parduotuvės tuose miesteliuose pakeliuj jau nuo 12 ir nuo 12:30 val. jau nebedirba. Pravažiavom čigonų taborą ir šiaip tie miesteliai pilni čigonų. Na ir prie Dobšinska jaskynos aikštelės buvo nuoroda, kad už 18 km yra degalinė - tai kaip į kokią šviesą tunelio gale - siekem pasiekti degalinę ir užsipilti degalų. Visa laimė, kad buvo tik nuokalnė, į kalną turbūt jau būtume neįvažiavę, tai tie 18 km ir buvo visą laiką nuokalnė, net stabdžiai užkaito :) na ir pagaliau pagaliau - degalinė. Čia turbūt brangiausia mokėjom už benziną - kaip vėlau paskaičiavau - 5 litai - 1 litras. Užsipylę kuro, degalinėj pasiklausėm darbuotojo, kaip mums patekti į Sucha bela - pasirodo turėjom grįžti ilgą kelią atgal - ir vėl serpantinais. Pradžioj gi mano vaikiuką supykino ir jis kelis kartus vėmė. Bet turėjau vilties, kad viskas bus gerai kai pradėsim eiti trasa. Taigi važiavom tokiu siauručiuku kalnų miško keliuku. Vaizdų prisižiūrėjom :) ir pagaliau atvykom į Podlesok, nuo kur ir prasidėjo Sucha bela trasa. Parkavimas 2 eurai, į parką įėjimas 1,50 euro, vaikams pigiau. Na, gavom žemėlapiuką į rankas, nurodymus kur eiti. Dar mums labai pasisekė, kad tik įėjus yra parduotuvė, baras ir t.t., tai mes parduotuvėj nusipirkom duonos ir sviesto, susitepėm sumuštinius, pavalgėm ir tada patraukėm Sucha bela kryptimi. Pradžioj gal net neįdomu, šokinėjam per upelį ir tiek, kopetėlės neaukštos, pradžioj kiek baisoka eiti jomis be turėklų, bet vėliau įsidrąsinam. Paprastas nevandeningas kalnų upelis. Po gero pusvalandžio ėjimo jau darosi įdomiau, ir kanjonai gražėja ir vandenėlio daugiau pasimato ir perlipimai įdomesni. Kol pagaliau priėjom krioklį, šalia kurio įrengtos kopėčios - tikrai smagu buvo jomis lipti ir baugu šiek tiek, nes kopėčios metalinės, slidžios ir nepatogios :) bet Jokūbas kopė jomis drąsiai - tai ir man ramiau :) kopėčios, perėjimai, grandinės, kriokliai, kopėčios, grandinės, kanjonai. Labai gražu, ypač pažvelgus žemyn, kiek užlipom, kai kur siauri praėjimai. Tikrai smagi trasa. Ir dar kopėčios ir dar :) kol pagaliau užkopėm beveik į kalno viršų, čia jau upelis išblėso ir ėjom tiesiog šlapiu taku. Vien dėl to užlipimo kriokliu čia verta buvo apsilankyti. Toliau trasa tikrai nuobodi- miško keliukas ir tiek, o eiti dar geros 1.30 val. grįžimo į gyvenvietę kelias jau tiek nebevingiavo, žymiai greičiau grįžom, ir grįžtant net išsižiojau - kokie aukšti tie mūsų Aukštieji tatrai. Gi visą dieną matėm žemuosius, ir jie taip didingai neatrodė, o grįžtant aukštieji tatrai atsivėrė tikrai debesų lygyje, o juk taip ir yra :) labai įspūdingi kalnai :)

7 diena. šiandien - Štrbskė Pleso - Chata pod Soliskom - Predne Solisko. Kadangi į kalną kelia keltuvai, tai tuo ir naudosimės. Pačiam Štrbske pleso Gretai suplyšo sandalas. Tai gerai, kad Lino sandalai yra tos pačios išmieros ir Gretai puikiai tiko :) iš Štrbske Pleso mes su Jokūbu keltuvu keliamės iki Chata pod soliskom, o mūsų ištvermingoji trijulė lipa/kopia statoku šlaitu. Susitinkam prie keltuvų. Jie net uždusę, sakė, kad kas 10 minučių stojo pakvėpuoti. Šiek tiek atsikvėpė prie chatos, ir kopėm visi kartu į Predne Solisko. Kopimas nesunkus, gal pačiam jau viršuj kiek sudėtingesnis, bet žingsnis po žingsnio ir keliamės aukščiau ir aukščiau. Viršūnę tarpais paslepia debesys, tarpais išsisklaido. Pasižvalgom į Mlynika dolina, kurią ėmėm pirmąją dieną. Kalnas gan status, keletas žingsnių ir atsidūri aukštokai. Pagaliau užkopėm :) ilsimės, apsirengiam visus megztinius, kas ką turim, valgom, fotografuojamės, aplink rūkas. Dar šiek tiek pabūnam ir debesys išsisklaido, matom daug aplink :) Matom, kokiam aukštyje esam :) smagu :) na ir kad nesušalt - vėl leidžiamės žemyn. Vėl pakeliuj sutinkam lietuvius iš Vilniaus. Nusileidimas tikrai nesunkus. Užeinam į chatą pod soliskom, valgom guliašovos polievkos, ir mes į keltuvą, o Linas, Ieva ir Greta vėl leidžiasi pėsčiomis. nusileidimas tikrai ne toks sunkus, kaip užkopimas :)

8 diena. Visur apsiniaukę. Bet negi niekur neisim? Turim eit :) Tikslas -  Rysy, pavyks, nepavyks - nieko jau nepadarysi - oro neužsisakysi. Atvažiavom į Popradske pleso stotelę, čia pasistatom automobilį, vėl virš 5 eurų stovėjimas. Einam asfaltuotu keliuku. Lynoja. Ieva su Greta neturi striukių! Bet einam.. Po valandos prieinam Popradske pleso ir chatą. Pastoviniojam, ką darom tolau? Purškia dulksna, nelabai malonu. Bet einam gi. Pakeliuj pamatėm, kad tuščias nameliukas, kur būna padėti daiktai, ką užnešti į chata pod rysmi, kažkoks raštelis parašytas - nesuprantam. Einam Rysy kryptimi. Tarpais lyja, tarpais pučia vėjas. Praeinam trasų atsišakojimą, kuri veda į Hincovą, toliau keliaujam, praeiviai nesišypso, visi paniurę, susiraukę. Kol kas einam visi 5. Prieinam jau antrą Žabie potok tiltelį, ir mes su Jokūbu pasuojam. Su Jokūbu būtų viskas laaabai ilgai ir reikia turėti daug kantrybės, o tokiu oru ir pats su savim kovoji, tai su vaiku būtų dar sunkiau :) tiesiog sunku suteikti motyvaciją :))) tai aukoju savo sumanymus ir nusprendžiam su Jokūbu nebeiti aukštyn. O Linas, Ieva ir Greta nusiteikę eiti kad ir per lietų, bet tiek, kiek galės, tiek eis. Atsisveikinom ir sutarėm po 4 valandų susitikti. Mes su Jokūbu grįžtam į Chatą prie Popradske pleso. Čia šiltai būnam, valgom neskanią česnakinę sriubą, Jokūbas pudingą (ir tai tik pusę, nes į vidų pridėtas įdaras pykina - negali valgyt). Pabūnam kokias 2 valandas. Ir nusprendžiam grįžti į mašiną. Prieš tai dar parašiau raštelį saviškiams, kad mes grįžtam į mašiną, kad jie nebeitų į chatą mūsų ieškot, ir padedam tam namučiuke, kur daiktai laukia keliauti į chata pod rysmi. Ten jau padėti du dujų balionai. Maniau, kad grįždami mūsiškiai tikrai tikrai žvilgtels į namučiuką, pažiūrėt, gal kas naujo padėta. 

 Na ir dar mudviems valanda kelio iki mašinos - lyja, lynoja, lyja. Šlampam. visai netoli mašinos mus užklumpa liūtis, peršlampam kiaurai iki triusikų ir per striukę kiaurai. Tai įlipę į mašiną išsirengiam, pasiimam Gretos ir Ievos miegmaišius, sausai į juos įsilendam ir laukiam jų grįžtančių - dar mums kokią gerą valandą reikės jų laukt.
Sulaukėm. Per stiprų, šaltą lietų ir vėją priėję Chata pod Rysmi, joje pasišildę traukę toliau, pačios viršūnės nepasiekę, tačiau linksmi su kaupu pilni įspūdžių :)

9 diena Belianska jaskyna. Paskutinė diena Slovakijoje. Pasirinkome apžiūrėti stalagmitų ir stalagtitų urvus.

10 diena. Iiilgas kelias namo be nakvynės... Pakeliuj sustojom vėl Dekatlone, tai nuo išvažiavimo iš gyvenamosios vietos iki Klaipėdos grįžom per 19 valandų (Varšuvoj kokią valandą praleidom, kol praklaidžiojom, kol teisingą kelią radom ir dar kamščiuose išstovėjom.)