Jeruzalė (Kelionė į Izraelį, 2016)

Vieną dieną praleidę saulėtame Tel Avive, kitą rytą (2016-11-01) išsinuomoję septynvietį automobilį išvykome į Jeruzalę (apie 70 km). Stebėjausi, pakeliui matomais miškais. Pasirodo, kaip vėliau sužinojau, jie yra dirbtinai užauginti ir dirbtinai drėkinami... sunku tuo patikėti. Skaičiau, kad miškai pasodinti, “sugalvojus gudrią laistymo sistemą: kiekvienas medelis sodinamas vamzdelyje, kurio viršutinė dalis primena piltuvėlį. Naktimis iškrenta rasa, ji nusėda ant piltuvėlio kraštų, keli šimtai lašų nuteka prie pat jauno medelio šaknų, padėdami jam prigyti. Medeliui paaugus vamzdelis suyra, o šaknys pačios susiranda drėgmės žemėje” (šaltinis). Iš tikro tai beveik visas žemės ūkis Izraelyje klesti ne tik todėl, kad dirbtinai drėkinama, bet dykumose dar ir dirvožemius pasigamina.

Jeruzalę pasiekėme gana greitai. Hostelį buvome užsisakę visai prie senamiesčio. Automobilį galėjome pastatyti toliau esančioje mokamoje aikštelėje. Jeruzalėje apsistojome dviem nakvynėm, tad automobilio prireiks, tik išvykstant į Nazaretą.  Hostelis - Palm hostel. Kas itin mėgsta švarą ir komfortą – to šiame hostelyje neras :D Bet kadangi mes „neišpindėję“ - tiesiog džiaugėmės patogia vieta - visai arti vienų senamiesčio vartų.

Viešime Palm hostelyje

Senamiestis apjuostas didžiule siena, bei viduje pasidalinęs į keturis kvartalus:  musulmonų, krikščionių, žydų ir armėnų. 
 

Jeruzalės senamiesčio planas (šaltinis)

 Į senamiestį įėjom pro Damasko vartus. Čia - arabų (musulmonų) kvartalas-turgus. Susigūžti priverčia triukšmas ir bruzdelynė. Prekiautojai šaukia vieni per kitus, kas garsiau, siūlydami savo prekes. Tose siaurose gatvelėse tarp pėsčiųjų 'įsipaišo' ir motoroleriai ir automobiliai ir net traktoriai!

Senamiesčio turgus

Damasko vartai

Senamiestį perėjome Via Dolorose kelio dalimi (tai Jėzaus kančios kelias, kuriuo jis nešė kryžių į nukryžiavimo vietą). Štai tokiais ženklais yra sužymėtos 'stotelės', kuriose stabtelėjama prisiminti įvykio, vykusio prieš daugiau nei 2000 metų.

Iš senamiesčio išėję pro Liūto vartus pamatėme Alyvų kalną. Reikėjo tik nusileisti žemyn, ir vėl užlipti. Mūsų kompanijai (dviem močiutėm, vienam su kojos trauma ir kt.) tai nebuvo labai menka užduotis. 

Tuo metu nejaukumą sukėlė, kad gatvėje nuo apačios iki senamiesčio buvo uždarytas mašinų eismas, vaikščiojo ginkluoti pareigūnai. Tačiau gana greitai prie jų visų pripratom, jie vaikšto visur, laikydami pirštą ant gaiduko, taip užtikrindami saugumą.. Prieš išvykstant į Izraelį, skaičiau LR užsienio reikalų ministerijos rekomendacijas apie nelankytinas vietas. Alyvų kalnas tuo metu buvo įtrauktas į pavojingų vietų sąrašą. Nedrąsiai vietinio vaikinuko, kuris mus palydėjo į hostelį iš mašinų stovėjimo aikštelės klaustelėjau - ar saugu eiti į Alyvų kalną? Tai turbūt jis net nesuprato, kodėl aš to klausiu :) viskas buvo 'okey' :) Beeinant supratom, kad yra įmanoma ir autobusu užvažiuoti; ir pakeliui taksi vairuotojai siūlėsi pavėžėti į viršų už 10 eurų :) tiek to, užlipsim patys, gi to ir atvažiavom :) tuo labiau, kad tai ne kažkoks super-duper kalnas, o apie 100 m aukščio kalva, nuo kurios atsiveria užburiantis vaizdas į Jeruzalės senamiesčio kalvą.

Pirmiausia apsilankėme Getsemanės alyvų sode, kur anot Biblijos, Jėzus buvo naktį savo mokinio  išduotas ir kareivių suimtas. Pačių alyvmedžių kamienų neapkabinsi, bet per tvorą gali matyt, kokio senumo šie medžiai. Kaip kažkuriam tinklaraštyje jau ir skaičiau – tai, kad jeigu jie būtų neatitverti, tai šių, porą tūkstančių metų skaičiuojančių, medžių jau nebūtų, būtų tikinčiųjų išsinešioti po šakelę ir kaži ar bebūtų jau šią dieną ką pamatyt :D 

Norisi prisiliesti

Čia pat prie Getsemanės sodo užėjome ir į Visų tautų bažnyčią (Church of All Nations arba Church or Basilica of the Agony). Manoma, kad šioje vietoje Jėzus meldėsi paskutinę naktį prieš jį suimant. Ši bazilika buvo pastatyta 1924 m., statybas rėmė 12 skirtingų šalių, todėl ji taip pavadinta.  Kiekvienas iš 12 stogo kupolų turi po vieną auksu inkrustuotą, bažnyčią stačiusios šalies, simbolį.

Lipam toliau aukštyn

Viršuje užsukome į Tėve mūsų (Pater noster) vienuolyną. Įėjimas kainuoja kelis šekelius. Vaikštinėjom lauke, apžiūrinėjom “mozaikas” su įvairiomis pasaulio kalbomis išrašyta Viešpaties malda. Staiga užėjęs lietus suginė mus į vienuolyno koplyčią. O ten viduje - garbingai puikuojasi lietuviškai išrašyta “Tėve mūsų”. Pabuvome, parymojome, padėkojom Dievui už saugią kelionę.. ir šiaip už viską, ką mums kasdien suteikia,.. iš tikro tai kasdien dėkojam :) kažkur skaičiau, kad "Tėve mūsų" bažnyčią pastatė toje vietoje, kur Jėzus išmokė šios maldos, bet tai nėra tiesa. Pagal Bibliją,  tai vyko kitoje vietoje.

"Tėve mūsų" originalo kalba bei lietuviškai

Jeigu Tel Avive buvo labai karšta, deginomės ir maudėmės jūroje, tai Jeruzalė leido primiršti, kad esame šiltuose kraštuose. Lijo ir buvo vėsoka.

Dabar jau leidžiamės žemyn, kad pasigrožėti Jeruzalės senamiesčio panorama. Čia įrengta keletas apžvalgos aikštelių – nori aukščiau, nori žemiau, iš visur vaizdas įspūdingas. 

Čia pat nuokalnėje – didžiausios ir seniausios pasaulyje žydų kapinės - virš 150 000 kapų. Kai kurie kapai yra net 3000 metų senumo. Tai yra šventa vieta žydams. Žydai tiki, kad atėjus didžiojo teismo dienai (pasaulio pabaigai), kuomet ateis Mesijas, čia palaidotieji bus prikelti pirmieji. Daug pasaulio žydų savo amžiaus pabaigoje atvyksta į Jeruzalę, kad nugyventų paskutinius savo metus ir būtų palaidoti būtent šiose kapinėse.

Leidžiamės dar žemyn, ir užsukame į Viešpaties ašarų koplyčią (Dominus flevit). Tai ašaros formos bažnyčia. Manoma, kad šioje vietoje Jėzus, tą naktį prieš jį suimant, žvelgė į Jeruzalę ir verkė dėl to, kas jos laukia. Mums atėjus, koplyčioje vyko vestuvių ceremonijos repeticija.

Kitos dienos rytą kėlėmės labai anksti. 7 val. ryto mes jau žengėme pro Damasko vartus. Tuo metu gatvelės ilsėjosi nuo praeitos dienos triukšmo -  vos keli prekeiviai, visos turgavietės užsklęstos. Ramiai ir gaiviai prasiėjom senamiesčiu.

Tokio ankstyvo ryto tikslas buvo - apsilankyti ant Šventyklos kalno, dar vadinamu Morijos kalnu. Tai visoms trims religijoms: islamui, judaizmui ir krikščionybei šventa vieta.

-Norite paskambinti Dievui? Dešimt šekelių.

- Kodėl taip pigiai?

-Vietiniai pokalbiai kainuoja nebrangiai.

 Ant Morijos kalno, kur buvo sukurtas Adomas; ir kur Abraomas vos nepaaukojo savo pirmagimio sūnaus Izaoko, ten stovėjo pirmoji Karaliaus Dovydo ir Saliamono šventykla (X a. pr. Kr.), kurioje buvo saugoma Sandoros skrynia su akmeninėmis plokštėmis, ant kurių buvo iškalta 10 Dievo įsakymų. 6 a. pr. Kr. babiloniečių buvo sugriauta, iš jos yra likusi tik Raudų, arba Vakarinė, siena. 1 a. pr. Kr. šventykla buvo atstatyta Erodo Didžiojo, o 70-aisiais metais sugriauta romėnų.

Judaizmui - nes vakarinė šventyklos siena - tai vienintelė šventa pirmosios Šventyklos liekana. Pasak žydų legendų, Dievo galia – niekada neapleido sienos, todėl žydai ėmė melstis prie jos.
Krikščionybei - nes čia stovėjusioje Erodo pastatytoje antrojoje šventykloje lankėsi Jėzus, išvartė prekystalius, išmėtė prekiautojų pinigus, išvaikė aukojimui skirtus parduodamus gyvulius. Taip pat pranašavo apie Jeruzalės šventyklos sugriovimą.

Islamui - tai yra trečias svarbiausias piligrimystės tikslas po Mekos ir Medinos. Čia ~VI-VII a. Mahometas buvo pasodintas ant sparnuoto žirgo Burako ir pakilo į dangų.

Musulmonai buvo paskutiniai, užkariavę šią vietą, todėl šiuo metu ten stovi Al Aksos (Al Aqsa) (didžioji) mečetė bei paauksuotas Uolos kupolas (Dome of the Rock - Uolos šventykla). Į šių mečečių kiemą kitatikiai įleidžiami tik per vienus vartus-tiltą šalia Raudų sienos ir tik keletą valandų per dieną (laiką reikėtų pasitikslinti). Einant reikia pereiti patikras, metalo detektorius, tikrina rankinukus, kuprines, pasus.

Apie 7:25 val. mes jau stovėjome eilėje, kad patekti į Šventyklos kalną. Kadangi buvome anksti, tai ir eilė nebuvo ilga.  Čia pat savo akimis išvydome ir garsiąją Raudų sieną. Kadangi Raudų sienos "darbo laikas" yra dieną-naktį, tad sugrįšime prie jos vėliau. 

Praėjus patikras dar buvome darbuotojų nužvelgiami ir gavome pastabas apie nepakankamai pridengtas kūno vietas :)

Kiemas didžiulis, erdvus, grįstas laiko nugludintais akmenimis. Auksu spindintis Uolos mečetės kupolas. Vaizdas į Alyvų kalną. Prisėdome. Netoliese pora bandė nusifotografuoti, nustatydami fotoaparato laikmatį. Šventyklos darbuotojo buvo labai greitai sureaguota - negalima palikti jokio daikto nuo jo pasišalinant - nes tai atrodo, kaip sprogmuo. Į Uolos kupolą nebuvome įleisti, nes įleidžia tik musulmonus. 

Al Aksos (Al Aqsa) mečetė

Uolos šventykla (Dome of the Rock)

 

Apie 8 valandą pamatėm, kad jau aktyviai renkasi turistų grupės - kas su geltonom kepuraitėm, kas su žaliom, vedlys su tokios pat spalvos iškelta vėliavėle, ruošiasi ekskursijoms. Taip mes prasilenkėme su turistų antplūdžiu. Iš šventyklos kalno išėjimų yra daugiau, tad galima pasirinkti bet kurį kitą.

Dar gana tuščiomis senamiesčio gatvėmis patraukėme link Kristaus kapo bazilikos (Holy Sepulchre), kuri yra krikščionių kvartale. Vietoje buvome apie 8:40, tai labai geras laikas lankyti gausiai turistų lankomas vietas. Taip pat mažiau lankytojų būna prieš pat užsidarymą.

Kristaus kapo bazilika – viena svarbiausių vietų viso pasaulio krikščionims. Bažnyčių-koplyčių kompleksas pastatytas toje vietoje, kurioje buvo nukryžiuotas, palaidotas, o vėliau prisikėlė Jėzus Kristus. Tos tikrosios uolos, tikrieji akmenys, kurie lietėsi su to meto žmonėmis ir įvykiais slūgso giliai po statiniais. Kur ne kur įrengtas langelis, pro kurį matyti ta tikroji žemė. šiose vietose pastatytos bažnyčios ir koplyčios ne kartą buvo sugriautos ir vėl atstatytos. Paskutinė pastatyta 1810 m. ir iki šių dienų išlikusi nepakitusi.

Kad lengviau būtų įsivaizduoti, kaip ten kas - padeda šis paveikslas. Čia parodyta, kur yra kapas, kur Golgotos kalnas ir kaip viskas yra užstatyta. Turint šią schemą galvoje, nesunku susigaudyti ir pačioje bazilikoje.

Kapo bazilikos schema (Šaltinis By Yupi666 at English Wikipedia, CC BY-SA 3.0)

Vestibiulyje guli plokštė, ant kurios Jėzų nuėmus nuo kryžiaus jis buvo paguldytas, kad patepti laidotuvėms. Į dešinę - Golgotos (Kaukolės arba Kalvarijos) kalnas, jo koplyčia, laiptais reikės pakilti, o į kairę Kristaus kapo koplyčia. Viską aplankėm.
 

Palyginus su musulmonų kvartalu, krikščionių kvartalas man pasirodė labai europietiškas

Jeigu vakar nebūčiau mačiusi traktoriaus Via Dolorose gatvelėje, tai nesuprasčiau čia kabančio ženklo prasmės - tai traktorių eismą draudžiantis ženklas. Atrodo - mums savaime aišku, kad į tokį pasaulinės reikšmės senamiestį, kur gatvės ne kaip įprastos gatvės, o daug kur laiptuotos gatvelės, turėtų būti draudžiama važiuoti bet kokiomis transporto priemonėmis, bet čia daug kur pamatysi ir motociklų ir automobilių ir kaip vakar mačiau - net traktorių, kuris vos vos prasisuko vingiuotais senamiesčio labirintais. Tikėtina, kad įvažiuoja turėdami tam tikrus leidimus, tikriausiai dėl gyvenamos vietos arba dėl prekybos. 

Taip anksti pradėję savo ekskursijas, turėjome pakankamai laiko nuvykti ir į Betliejų. Tad hostelyje papietavę, iš greta esančios autobusų stoties visuomeniniu transportu ten ir išvykome. Apie Betliejų rašiau čia.

O vakare Inga turėjo įvykdyti vieną misiją, t.y. nunešti ir įkišti į Raudų sieną draugės įduotą raštelį. Nors ir jau visi buvom šiandien prisivaikščioję, tačiau nė vienas nepraleidom progos dar kartą ten nueiti. Tamsiu paros metu Vakarinė siena atrodo taip pat įspūdingai. Siena padalinta į dvi dalis- kairėj vyrams, dešinėj moterims. Vyrų 'kažkodėl' retos gretos išsirikiavusios :) o moterų pusėj net eilės reikėjo sulaukti, kad prieiti ir paliesti.

Jei ketini ilgiau čia pabūti, gali prisėsti, yra daug kėdžių, taip pat 'stalelių' su maldaknygėm. Moterys sėdi (arba stovi), skaito hebrajišką raštą ir linguoja į priekį. Kaip vyrai daro - nemačiau. Žiūrėti draudžiama. Todėl yra neperžiūrima tvora, kad nesižvalgytų vieni į kitus. Raudų sienos istorija - ilga ir labai įdomi.

Nuo raudų sienos ėjome į Žydų kvartalą. Iš tikro tai labai įdomu. Lipi laiptais aukštyn, paeini gatvele, tada dar lipi aukštyn, vieniems tai stogas kitiems - gatvė, kiemas su palmėm, kažkur tunelis, laksto vaikai, tais labirintais gali ir paklysti. Kaži ar kokia navigacija padėtų rasti išėjimą. Nuostabą sukėlė beveik pačiam viršuj - pamačius vietos gyventojų naudojamus automobilius.

Užlipus aukštai - auga medžiai, tolumoje tunelis ir automobilis

Žydų kvartalo detalės, bei vaizdas nuo Alyvų kalno

 Priešingai nei musulmonų kvartale, čia jautėsi jaukumas (tikriausiai dėl vaikų krykštavimų). Kad ir kiek aš būčiau norėjusi dar paklaidžioti Žydų kvartalo labirintais, dauguma jautėmės pavargę, ir dar norėjom praeiti ketvirtuoju - armėnų kvartalu. Dar kitaip nei musulmonų ir negu žydų - šis pasirodė tuščias, ir kitaip nejaukus ir netoks įdomus (gal ir dėl to, kad jau buvo vėlus laikas).

Klaidūs tuneliai

Trumpai tariant, apsilankymas Jeruzalėje man labai patiko, paliko daug įspūdžių. Ir dabar kai rašau atsiminimus, nuo kelionės yra praėję lygiai metai (per vieną dieną neina visko surašyti), atsitraukus nuo šios veiklos (rašymo ir nuotraukų dėliojimo), šmėstelėjus minčiai apie tai, aplanko jausmas, kad dabar, ką tik neseniai, gal vakar, gal užvakar ten lankiausi. Nors buvom Jeruzalėj porą pilnų dienų, ir tikrai nemažai aplankėm ir pamatėm, tačiau tikrai būčiau turėjusi, ką nuveikti ir kur nueiti ir dar vieną dieną.

Laukite  tęsinio :) mes lankėmės dar ir Tel Avive, Nazarete, Tiberijuje, Kafarnaume, Akko, Haifoje bei prie Negyvosios jūros :)