2017 m. sausio 25 d., trečiadienis

Betliejus (Kelionė į Izraelį, 2016)


2016 m. lapkričio 2 d. mums teko garbė apsilankyti Betliejuje (Palestinos mieste).


Izraelis pastatė 3-8 m aukščio, betoninę (ne visur), saugumo sieną tarp Izraelio ir Palestinos, kad išvengti terorizmo grėsmės, nes anot jų, palestiniečiai puldinėja žydus. 2000 metais buvo pradėta statyti  siena: viso 780 km ilgio, tam tikromis atkarpomis ir laikotarpiais. Sienoje buvo įrengti tikrinimo postai, kiek skaičiau ankstesnių atsiliepimų apie viešnagę Betliejuje, visiems reikėjo pereiti patikrinimo postus. Tam ir mes buvom pasiruošę. Tačiau mus, įsėdusiuosius į viešojo transporto autobusą, vežė nuo Jeruzalės senamiesčio į pat Betliejaus miestą; jokių patikrinimo postų pereiti nereikėjo. Išlipus iš autobuso mus iškart pasitiko taksistai siūlydami savo "ekskursijų vadovų" paslaugas. Kadangi jokio kito plano neturėjom, tad priėmėm vienų jų pasiūlymą mus pavežioti. Tad vienas iš lankomų objektų ir buvo sienos fragmentas.



Tiesa, grįžtant atgal į Jeruzalę, autobusas ilgokai stovėjo poste. Visi palestiniečiai (pilnas autobusas jaunimo) turėjo išlipę iš autobuso praeiti patikrinimą, o mus, turistus, įlipę kareiviai patikrino sėdinčius - pasus, vizas, jų galiojimo laikus.

(Autobusai iš Jeruzalės, vežantys į Betliejų laukia stotyje, esančioje prie Damasko vartų, priešais Palm Hostel'į, kelionė kainuoja apie 6 šekelius).


Betliejaus panorama

Apie ką pirmiausia pagalvojate išgirdę pavadinimą - "Betliejus"? Aš apie tai, kad ten, kažkur toli, viename tvartelyje, gimė Jėzus Kristus, kad Kalėdų laikotarpyje vienur ar kitur matome tai vaizduojančias prakartėles. Skautai iš Betliejaus šiuo laikotarpiu gabena Taikos ugnį, uždegtą būtent ten, kur ir gimė Dievo sūnus ir t.t.

 Alyvmedžio dirbinių parduotuvėlė Betliejaus senamiestyje. 
Ir tikra prakartėlė iš Betliejaus! :)

Betliejuje


Betliejus (hebr. bet-laham - Duonos namai) buvo Dovydo miestas. Dovydas buvo efratiečio sūnus, o šioje vietoje ir gyveno efratiečių gentis :) . Jėzus augo ne Betliejuje, o Nazarete, bet gimė būtent Betliejuje - Dovydo mieste.


Kai Juozapas ir Marija dėl politinių aplinkybių iš Nazareto atkeliavo į Betliejų, tikriausiai netgi į Juozapo nuosavybėje esančius namus (nes pats Juozapas buvo kilęs iš Betliejaus, kuriame tikriausiai buvo jam priklausančio turto), svečių kambariuose jau nebebuvo vietos, nes buvo privažiavę daug giminaičių - dėl visuotinio surašymo. Marijai prisiartino metas gimdyti ir jie pasišalino į gretimą patalpą - tuo metu tarnavusią kaip tvartą (ten buvo ėdžios). Šis tvartas ir buvo požeminė ola, nes Izraelyje buvo paplitęs paprotys namą statyti prie olos arba ją įtraukti į gyvenamųjų namų kompleksą (G. Kroll, 1990).

Jėzaus gimimas - šios olos garbinimo pradžia. Šią olą garbino pirmieji krikščionys. Tai, kas ten įvyko, žino visi aplinkiniai. Patys pagonys kiekvienam, kas tik nori klausytis, papasakoja, kad šioje oloje gimė kažkoks Jėzus, kurį krikščionys garbina ir jam meldžiasi (G. Kroll, 1990).


Numalšinus žydų sukilimą, 135 metais, visuotinio pykčio ir niršulio metu, buvo norėta išnaikinti krikščionybę, todėl Jėzaus gimimo vietoje buvo pastatyta šventykla Adoniui (Veneros mylimajam).

Vėliau ši ola buvo pagerbta pamaldžių imperatorių: aukomis, sidabriniais ir auksiniais daiktais, ir 326-333 metais Šv. Elenos sūnaus Konstantino I įsakymu buvo pastatyta Gimimo bažnyčia.


 
Į seniausią pasaulio krikščionių bažnyčią patenkama pro labai žemas duris, vadinamas „kuklumo durimis“. (Tikėtina, kad įėjimo anga buvo sumažinta dėl antpuolių.)
 

Žymesnių IV a. Izraelio teritorijoje statytų bažnyčių atsiradimo priežastis yra "šventosios olos" (šventosios grotos). Jos buvo nepakeistos įtraukiamos į pastatų kompleksą. Taigi Gimimo bažnyčia lokalizavo Viešpaties Jėzaus Gimimą Betliejuje. 


Kuomet mes lankėmės Gimimo bažnyčioje, kad patekti į gimimo olą, driekėsi "nežmoniška" žmonių eilė :D Ir kadangi neturėjome nuosavo gido šioje bažnyčioje, nebuvo, kas mus pastūmėtų stoti į eilę. Tad pasitenkinome tik apsilankymu pagrindinėje bažnyčios salėje, prie altoriaus, virš šios vietos. (Gimimo olos nuotraukos pasiskolintos iš interneto platybių).

Ten kur anksčiau buvo garbinama ola - šiandien čia didingas pastatas, o virš vietos, kur Jis gimė, pastatytas altorius. Altoriuje yra keturiolikakampė žvaigždė, žyminti vietą, kur gimė Dievo sūnus, tokia pati žvaigždė yra ir gimimo oloje, toje vietoje, kur buvo paguldytas ką tik gimęs kūdikis. 14 kampų reiškia triskart po 14 žmonių kartų nuo Abraomo ligi Dovydo, nuo Dovydo ligi Babilonijos tremties ir nuo tremties ligi Kristaus gimimo (šaltinis, Mato 1, 17).



Iki 385 metų Jėzaus gimimas buvo švenčiamas sausio 6 d., bet buvo minimas ne tik gimimas, tačiau ir Jo krikštas Jordano upėje ir I-asis stebuklas (vandens pavertimas vynu) bei dieviškasis apsireiškimas (ant apreiškimo kalno). Pamokslininkas Jeronimas atvykęs į Betliejų 385 m. gruodžio 25 d. pamoksle priekaištavo, kad Jėzaus gimtojo krašto žmonės nešvenčia atskirai Jėzaus gimimo šventės. Pamoksle taip pat kalbėjo, kad auksas ir sidabras tinka pagonims, o krikščionių tikėjimui tiko anoji, molinė prakartėlė, tas kuris gimė, niekino auksą ir sidabrą... Tačiau nesmerkė tų, kurie aukojo brangias dovanas taip pagerbdami Dievo sūnų (G. Kroll, 1990).

Nuo tų laikų atėjo paprotys Jėzaus gimimą švęsti gruodžio 25 d. Nors ilgainiui plačiai tai nepaplito, nes tai buvo naujovė, modernu, tam buvo priešintasi, bet nuo  422-458 metų jau tai buvo švenčiama ir Jeruzalėje.


529-556 m. Gimimo bažnyčia buvo apgriauta per žydų-samariečių karus.

562 m. ant buvusių likučių ją atstatė Justinianas I šiek tiek pakeldamas grindis, išklodamas marmuro plokštėmis, taip išsaugodamas senąsias mozaikines grindis. Taip pat šiek tiek pailgino pastatą :)
Pro atvertą angą dabartinėse grindyse matomos išlikusios mozaikinės senosios bazilikos grindys.


614 m. persai įsiveržę į šalį sugriovė visas krikščionių bažnyčias, išskyrus Gimimo bažnyčią Betliejuje. Kadangi joje buvo Persijos magų paveikslų - iš pagarbos jų nelietė. O tie Persijos magai buvo - mūsų dabar taip vadinami trys išminčiai, arba trys karaliai su persiškais rūbais.

Šiuo metu visas vidus išpuoštas marmuru, auksu ir sidabru. Mūsų lankymosi metu labai daug kas buvo uždengta, nes vykdoma restauracija, buvo pristatyta pastolių.



Aplankėme ir Piemenėlių lauką. Senovėje, prie bažnyčios, kuri vadinosi "pas piemenėlius" buvo sodas, apjuostas siena, o jame labai šviesi ola, kurioje angelas Gabrielius naktigonės metu pasirodė piemenėliams ir pranešė apie Kristaus gimimą. Šioje vietoje įvairiais laikmečiais vis buvo pastatyta po koplyčią arba bažnyčią ir jos įvairių sukilimų bei karų metu buvo nugriaunamos.
Šiuo metu čia ant kalnelio stovi moderni Angelo koplytėlė. (Piemenėlių laukų vieta žemėlapyje)



Greta koplytėlės, žemiau, yra tos buvusios piemenėlių grotos, tai olos, kuriose piemenys vakarodavo.
Jų viduje yra piemenėlių ekspozicijos: olos olose :) , kad lengviau būtų įsivaizduoti, kaip tai atrodė anuomet.


Čia pat paveiksle vaizduojama, kaip angelas piemenims praneša, kad Betliejuje gimė Dievo sūnus.




Kitas objektas, kurį verta aplankyti Betliejuje - tai Pieno grota (Grotta del Latte) - tai katalikų koplyčia, pastatyta 1872 m. Nuo senų laikų ši vieta buvo krikščionių piligrimų centras, Marijos šventykla ir vienuolynas.


 Dabartinėje koplyčioje yra išlikusi dalis mozaikinių V amžiuje statytos bažnyčios grindų.



Šiuo metu koplyčioje paveikslais bei skulptūromis akcentuojamas Marijos kūdikio žindymas.


Padavimais kalbama, kad čia, šioje vietoje Marija žindė kūdikį, ir nuo nutiškusio pieno lašo čia žemė, t. y. uolienos, tapo baltos.  (koplyčios koordinatės)
 

Netoliese Pieno grotos yra Alyvmedžio suvenyrų "fabrikas", prie to "fabriko" - parduotuvėlė, iš ten ir pirkome suvenyrus. Yra ir daugiau suvenyrų parduotuvėlių, tačiau anoji buvo sujungta su dirbtuvėmis. Padarė įspūdį. Patiko, kad suvenyrai tikrai čia pat gaminami. O virš tų dirbtuvių, siaurais lauko laiptais užlipus ant plokščio stogo, atsivėrė viso Betliejaus panorama.


Kaip jau ir minėjau - mus vežiojo taksistai, už sutartą mokestį. Turint sveikas kojas, visa tai galima apvaikščioti ir pėsčiomis - turėtų susidaryti maždaug iki 5 km. Tai nėra daug, ir žinant tiksliai, kur eiti - galima šauniai pasivaikščioti. Dėl įvažiavimo į Betliejų Izraelyje nuomota mašina - nieko negaliu pasakyti, nes taip neketinome daryti, nes manėme, kad net izraelietiškas autobusas  nebus įleistas į Palestiną, reikėtų klausti nuomos punkte.

Papasakoti apie Betliejų norėjau jau Kalėdoms - nepavyko, nespėjau. 
Prieš kelionę į Izraelį rinkau informaciją apie šią šalį, lankytinas vietas. Informacijos tikrai yra labai nemažai. Bet apie Betliejų lietuvių kalboje man buvo nepakankamai. Šiam aprašymui nemažai informacijos ėmiau iš Gerhard Kroll knygos "Jėzaus pėdomis" (1997) (Ačiū sesei Ingai ir jos bendradarbei Eglei). Tikiuosi, kad mano aprašymas buvo naudingas :) ir tikiuosi, kad pasitarnaus Jums, kai planuosite ten nuvykti :)

Skaitykite daugiau - apsilankymas Jeruzalėje

2017 m. sausio 19 d., ketvirtadienis

Pafosas. Akamas. Kelionės pabaiga. (Kipras VI dalis)

                                                                                                                                              V dalis
2016 m. sausio 29 d.


..su Linu labai labai norėjome vis dėl to pereiti tą trasą Akamo pusiasalyje.. tad prie pusryčių stalo savo bendrakeleiviams pristatėme šios dienos veiklas: pirmiausia apsilankysime Pafoso miestelyje, apžiūrėsime svarbiausiais lankytinas vietas. Greta Pafoso senamiesčio, visai netoli pilies yra dar vienas antikinis miestas "Kato Pafos", toks kaip mes jau Courion lankėmės. Jis taip pat gana didelis, jame vėlgi galima praleisti kelias valandas, (bet mes taip norime kalnų ir gamtos!) tad "balsų dauguma" nutarėme į antikinio miesto muziejų nevykti.




Pafoso uoste stūkso viduramžių tvirtovė (XIII a. pastatyta, nugriauta ir vėl atstatyta 1780 m.), kuri kadaise buvo skirta apsaugoti uostą, vėliau naudota kaip kalėjimas, sandėlis. Iš išorės - labai paprastos architektūros.
Graži, saulėta diena, kaip tik pasikabarojimui ant akmenuotos krantinės.
 

Kitas įdomus objektas - Panagia Chrysopolitissa bazilika - IV a. pastatyta ir VII a. sugriauta arabų antpuolių metu. 




XIII a. ant senosios baziliko griuvėsių, pastatyta Agia Kyriaki bažnyčia. 





Iki šių dienų išlikę sugriautos bazilikos mozaikinės grindys (lauke). 


Čia pat išlikę ir greta stovėjusios gotikinės bažnyčios griuvėsiai, ji buvo statyta 13 amžiuje, Osmanų laikotarpiu buvo paversta mečete, o XVI a. visai sugriauta.


Tarp visų griuvėsių išlikę nemažai kolonų, iš kurių prie vienos (balčiausios), pasak legendos, pririšę plakė apaštalą Paulių. 


Daugiau info: čia


Po to pavažiavome iki kito įdomaus lankytino objekto - Karalių kapaviečių.
Pafose išlikę IV a. pr. Kr. Karalių kapavietės – didžiulis nekropolis. Požeminės kapavietės buvo išskaptuotos uolose, kai kurios iš jų papuoštos freskomis. Nors kapavietės vadinamos Karalių vardu, archeologai teigia, kad šioje vietoje karaliai nebuvo laidojami. Šį vardą nekropolis gavo dėl savo masto ir didingumo. Šios kapavietės įtrauktos į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Tai viena unikaliausių archeologinių vietovių Kipro saloje. 








Palandžioję po kapavietes važiuojame į vakar lankytą Akamo pusiasalį.



pakeliui sutinkame ožkų kaimenę





Giedrių su Jūrate išleidome pakrantėje esančiame miestelyje, o patys skubėjome į "trasą". 



Vakar bekopiant tik girdėjome kalnų ožkų varpelius, o šiandien su mumis kartu visa banda kurį laiką tilindžiuodamos ėjo. 





Vaizdai kalba patys už save.




Priėjome kryžkelę, prie Adonio ąžuolo, kur išsiskiria Afroditės ir Adonio keliai. Pasirenkame tą, kuris veda per kalną ir išveda į pakrantę. Tai Afroditės "trailas". 


Lipam į kalną, artėjam link viršūnės, ir čia sutinkam ožkų, ..


..einam einam, kada gi ta viršūnė?.. ir opa - kelias jau nuo viršūnės nusisuka ir eina tolyn. Neee, mums netinka, mes norim ir į viršū. Ji čia pat, "ranka pasiekiama" - už 20 metrų į viršų - tai tiesiog kaip matėm taip ir kopėm viršun. Užkopėm, keliukas liko žemai. Prisėdom, pasidairėm, pasidžiaugėm. 





Tada atgal į keliuką ir tolyn. Taip - vis dar tolyn, kelias dar tik užsilenkė, bet dar negrįžta - bet čia jau pusiaukelė :) toliau kelias eis tik žemyn, vadinasi ir žingsnis bus spartesnis.
Išėjome į kalno šlaitą. Prie nuostabių nuokalnės vaizdų mus pasitiko ir šiek tiek neįprastas :D 


Toliau jau zigzagu leidomės žemyn. 


Vaizdai pasakiški.


Dar truputis grožio ir paskutiniai du kilometrai lygiu žvyrkeliu palei pakrantę.

O čia ir dar viena ožkytė :D netikėtoj vietoj.  


Skubam į mašiniuką, pasiimam savo bendrakeleivius ir šiaušiam namučio.

Sausio 30 d. 

Šiandienos tikslas - parsigauti iš Pafoso į Larnaką, pakeliui užsukant ir aplankant įdomesnes vietas.
Dar kartą aplankome Afroditės gimimo vietą. Kitoks apšvietimas - ir vaizdai kitokie.


Užsukam į nusižiūrėtąjį Kourion paplūdimį, pasidžiaugiam paskutine šilta diena. Nes ryt jau skrydis į lietuvišką sausio mėnesį. Tikėjomės pasimaudyti, deja, mums kliuvo šaltesnis Kipro oras ir vanduo buvo atvėsęs. Tiems, kurie rytoj atskris tuo lėktuvu, su kuriuo mus išskraidins, pasisekė labiau :)


Aplankome veikiantį moterų vienuolyną Agios Georgios Alamanos. Tik iš lauko. (tikėtina, kad galima ir į vidų patekt, bet mums ir taip užteko).



Kiek pastebėjom, čia labai labai daug Georgijų. - ir apartamentai pas George ir akmuo įstrigęs - Gorge, Pafose vėlgi gyvenome George st club, čia vėl Georgo vienuolynas - su tikru Jurgiu ir drakonu.



Po to užsukome į Governor's paplūdimį, kurį aplankyti rekomendavo mano draugė Eglė. Iš tiesų labai įdomu - kontrastinga - juodas smėlis, baltos uolos.




Iš istorinių vietų dar buvo verta užsukti į Chirokitiją (35 km iki Larnakos). UNESCO saugoma Chirokitija (Choirokoitia) – atkurta neolitinio laikotarpio gyvenvietė, egzistavusi VII−IV tūkst. pr. m. e. Tai bene žymiausia Kipro archeologinė vietovė. Maroni upės slėnyje išlikę buvusios neolito gyvenvietės liekanos.
Joje galima išvysti cilindro formos pastatus, kuriuos iš vienos pusės juosė gynybinė siena, o iš kitų pusių supo upė. Manoma, jog Chirokitijoje gyveno iki 600 gyventojų. 



Likus apie 30 km iki Larnakos, užkilome į kalnų miestelį Lefkarą, garsėjantį sidabro dirbiniais ir siuvinėjimo rankdarbiais. buvo įdomu kaip atrodo tas "garsas" pasirodo tikrai visos parduotuvės vien tik sidabras ir nėriniai. 


Susipratę, kad nieko iš to mums nereikia, mažu apvaikščiojom ir grįžom važiuoti toliau.

Grįžę į Larnaką dar užsukome į garsiąją mečetę, kurioje dar spėjome ir viduje apsilankyti (yra tam tikros lankymo valandos). Nusiavėme batus ir užėjome vidun. Kažkaip man labai nejaukiai pasirodė, aš nepratusi prie musulmonų , kaip jie klūpčioja ant kilimo, lenkiasi... Linas ramiau į viską reagavo, tad ilgėliau ir užsibuvo, jam dar aprodė keletą mečetės erdvių. 


Vakarop dar stabtelėjome prie ežero su flamingais saulę palydėti ir atsisveikinti su pavasariu :) .