Nuotykių parkas "Kar kar" Klaipėdoje

Šiandien visa šeimyna ir kaimynas :) buvome laipynių parke. Šis parkas įrengtas Poilsio parke. prie mūsų darbovietės. Kartais, kai geras oras, per pietų pertrauką einam ten pavaikštinėti. Nors ir nesu tokiom laipynėm laipiojusi, ir labai labai netraukia manęs toks sportas, bet kai jau buvo baigiamas įrenginėti, apžiūrėjom, ir aš tada labai pasidžiaugiau, kad pagaliau toks parkas įrengtas Klaipėdoje! Pa-ga-liau! Mačiau spaudoje visokių pavydžių žmonių straipsniukų - ale neteisėtai, ale negeroj vietoj, ale dar kas nors... O man kaip tik džiugu - ir vieta puiki, ir Klaipėdai tokio jau seniai reikėjo :)

Spalio mėnesį "betoj" buvo akcija šiai pramogai. Nupirkau porą kuponų. Tačiau laiku neišnaudojom :(
Už tai šiandien ryžomės papramogauti taip :) Atsinešiau, aišku, ir tuos kuponus, tad užskaitė tuos pinigėlius, kuriuos buvau įmokėjus, plius primokėjom, kiek trūko iki standartinės kainos.

Aprišti apraišais, išklausę neilgus apmokymus, išmėginę karabinų funkciją bei ratukinį-čiuožimo-skrydžio karabiną, palikom vaikus su treneriu (taip jie jį vadino) leidomės į trasą :) Vaikams tuo metu buvo aprodytos vaikiškos trasos ir šis bei tas papildomai paaiškinta :) Taigi ėjom iš eilės į visas trasas. Tik "juodosios" neėmėm, nes jau perspėjo, kad ji tikrai sunki :D.  Kadangi aš nesu tokia puiki laipiotoja kaip Linas, ėjau gerokai lėčiau. Užtai Linas vieną trasą net pakartotinai su manimi perėjo, bet vis turėjo palaukti, kol aš pereisiu kokią tai užduotį. O šiaip aš labiau susikaupiu, kai einu viena :)
Man kai kurios užduotys pasirodė ganėtinai sunkios (na, kokios 3) , buvo taip, kad užlipau ant lyno, žvelgiu, kas manęs laukia ir stoviu neinu, o galvoje mintis - ir ko aš čia užsilipau? :D ir tada rankos-kojos drebėt ima :D tada nusiraminu ir toliau einu :D Raudonojoj trasoj baisokai man dviračio užduotis pasirodė: baisu apskritai sėst ant dviračio, kuris yra ant lyno (nors jis ten gerokai įsunkintas - nusiverst praktiškai neįmanoma), atsisėdau, ir pavažiavau iki viduriuko tik, o tada nei pirmyn nei atgal. Minti neina, nes sėdynė per žemai. na bet po kelių sucypimų, pavyko :D o Linas nusivylė - sako - nieko įdomaus :D Dar viena tokia kaip su supynėm, tai susipainiojau su saugos lynais :D kai perėjau užduotį, karabinai liko įsikibę supynes, tada ir švilpiau ir šaukiau, kad reikia pagalbos :D bet kadangi mano balsas tylus, o ten ir buvom gana toli nuo paslaugų centro,... ir gerai, kad negirdėjo. Vis tik pati išsikapanojau :D Reikėjo vėl grįžti vieną žingsnį atgal ir nusikabinti po vieną karabiną, jį perkabinant ten, kur turi būti :) ir dar vienas - psichologiškai baisus - kai reikia šokti iš gana aukštai (žemės atžvilgiu) bet nušokus net nespėji susivokti o jau čiuoži virš tinklo. Ir pabaigai-poilsiui  "praskridom" skrydžių trasą :) Bendrai paėmus - aukščio baimės nebuvo. Apraišai ir karabinai savo psichologinį darbą atliko :D. Iš tiesų tai labai man patiko ši pramoga, toks aktyvus laisvalaikio leidimo būdas :) Vaikai irgi liko labai patenkinti: po porą kartų kiekvieną trąsą perėjo. Nors pradžioj kiek sunkoka buvo su tais karabinais susitvarkyti, bet jau pabaigoj mačiau, kad gana mikliai persiseginėja :)
Nuotraukų kol kas nėra, nes visi aktyviai laipiojom, nebuvo nei kam nei kada fotografuoti :)

Ši nuotrauka padaryta sekantį kartą vienoje iš sunkesnių trasų :D