Italija. 2022 m. spalis

Labai trumpai aprašysiu, kur ir kaip mes keliavom, ką aplankėm. Tai - mūsų pirma kelionė Italijoje. Praėjo vos keletas dienų kaip grįžome iš Ispanijos ir nenumaldomai pradėjo suktis mintys - reikėtų dar,.. kur nors.. kažkur.. :D Pažiūrinėjau, kokių pigesnių skrydžio bilietų yra, ir išsirinkau - skrisim į Milano oro uostą, į Italiją. Trumpam. Bilietai nupirkti. Dėlioju maršrutą, skaitau internete apie kitų keliautojų patirtis. Pirmas variantas buvo toks: Bergamo senamiestis + Milanas, po to Komo ežeras, vėliau Gardos ežeras, Verona + Venecija.  Kaip penkiom dienom - turbūt daugokai. Ilgainiui planas susitraukė atmetus Milaną ir Veneciją. Sakoma, kad Italijoje "mažiau" yra "daugiau". Ok. Spėsim dar kitą kartą ir į Milaną ir į Veneciją, tuo labiau, kad šiam kartui tai būtų buvę tik po 3-5 h abiems miestams. Bet susiplanavus šios kelionės maršrutą, ir dar net nenuvykus pradėjau galvoti apie jau kitą kelionę :D

Ką gi, ši kelionė prasideda. Važiuoju paimti Lino iš darbo ir maunam tiesiai į Vilnių. Bet veltui skubėjom, nes mūsų ir taip vėlyvas skrydis (23:15 val.) atidėtas 1,5 h. Lietuvos laiku Bergame miegoti gulėm tik apie pusė penkių ryto. Na, bet ten viskas viena valanda vėliau, ir atmetę Milano lankymą galėjome neskubėti. 

Porai naktų apsistojome žemutiniame Bergamo senamiestyje 'Citta Bassa'. Nuomojomės per airbnb platformą ekonominį variantą - privačius kambarius su bendra vonia ir wc. Pirmosios dvi nakvynės va tokio senumo name - kaip koks universiteto pastatas.

 Tad pirmoji pažintis su Italija - viduramžių miestas, Bergamo aukštutinis senamiestis 'Citta Alta'. Į senamiestį užkilome senovinio stiliaus funikulieriumi.

Pakilę funikulieriumi į 459 m aukštį virš jūros lygio užsukome kavos ir pyragėlio į funikulieriaus kavinę (Caffè della Funicolare) su panoraminiu vaizdu.

Po to klaidžiojome pirmyn-atgal po nedidelį senamiestį, ir jame aplankėme: Antico Lavatoio - lauko skalbyklą, kuri pastatyta ne taip jau ir seniai - XIX amžiaus pabaigoje,

 Via Gombito - pagrindinę senamiesčio gatvę, kuri pilna kavinių, parduotuvėlių, picerijų ir t.t.,

Koleonės koplyčią (Cappella Colleoni)  (XV a. renesansas).

 

Pasikėlėme į svarbiausią miesto bokštą - Campanone, iš kurio atsivėrė nuostabūs senamiesčio ir aplinkinių tolių vaizdai;

Piazza Vechia aikštę, Šv. Aleksandro katedrą, Santa Maria Maggiore baziliką.  

Valgėme karpomą picą Il Fornaio picerijoje, ledus La Marianna ledainėje.

Apie tai, ką pamatyti Bergame ieškojau internete, o labiausiai man patikęs išsamus aprašymas yra šioje nuorodoje. 

Vakare miesto autobusu važiavome į oro uostą išsinuomoti automobilį, su kuriuo rytojaus rytą trauksime Komo ežero link. 

Spalio 8 d. rytą išvažiavome Leko kryptimi ir palei ežero pakrantę vingiuotu siauroku keliu link Bellagio.

Apvaikščiojom Bellagio miestelį. Aplankėme pagrindinę Via Giuseppe Garibaldi Bellagio gatvelę, Giakomo baziliką (Basilica of St. Giacomo), miestelio kraštą (la Punta), išvaikščiojom laiptiškas gatveles. Labai gražus, unikalus miestelis Komo ežero pakrantėje, iškyšulyje.

Sekantis sustojimas ir pasivaikščiojimas - Komo mieste. Jame stūkso didžiulė Komo katedra (Cattedrale di Santa Maria Assunta; Duomo di Como).

 

Toliau važiuojame palei ežerą iki Colono miestelio. Ten parkuojame automobilį 4 valandom ir keliaujame Greenway pėsčiųjų keliu (ženkluose rašo, kad tai 10,6 km ilgumo kelias). Kaip sako - jei neėjai tuo keliu - nebuvai prie Komo ežero. Mums patinka žygiai, vaikščiojimai, tai mes su malonumu 'imam šitą reikalą'.

Kelias prasideda senoviškuose miesteliuose, nuvingiuoja siauromis gatvelėmis, kyla į kalną, leidžiasi palei ežerą. Praeinamos bažnyčios, kapinaitės, miesteliai ir baigiasi ties ištaigingomis vilomis.

Kelias įveiktas, nueita virš 12 km, stotelėje laukiame autobuso, kuris parveš mus iki miestelio, kuriame palikome mašiną.

Lyg ir lynoti pradėjo,.. sutemo, autobusas vėluoja.. sakom - jei dar 5 minutes neatvažiuos autobusas, stabdysim pakeleivingas mašinas. Atvažiavo autobusas, nereikėjo kitų mašinų, bet už tai važiuojant matėm, kodėl vėluoja: kai sustoja stotelėj, žmonės perka iš vairuotojo bilietus, užtrunka. Kelias siauras, vos eina prasilenkti su priešpriešinėm mašinom. Vienoj vietoj net buvom ilgėliau sustoję dėl kelio užsikimšimo. Tai toje stotelėje, kurioje išlipome, buvome apie pusvalandžiu vėliau nei nurodė grafikas. Kaip sako - čia gi Italija, pamirškit punktualumą :D na, bet mes jau buvom bepradedą jaudintis.

Sėdam į mašiną, dar pusvalandis kelio iki nakvynės vietos. O vieta - aukštai kalne. Tamsoje kylam serpantinais. Atvažiuojam; tamsoj nelabai eina suprasti, ar teisingai atvažiavom, skambinu šeimininkui, neatsiliepia. Po kiek laiko perskambina man ir kreipiasi lietuviškai. Sakau - jūs čia lietuviškai su manim kalbate? - Taip, lietuviškai, jūs užsisakėt nakvynę, ar atvažiuosite? - Tai paaiškinau, kad lyg ir atvažiavom, bet nesuprantam, kur čia eiti. Tai paaiškino, kad reikia truputį automobiliu grįžti žemiau. Pasirodo tame viešbutyje lietuvė dirba jau 8-erius metus. Labai buvo smagu dėl tokio susitikimo :) Po to, kai įsikūrėm kambaryje, grįžome į restorano salę, dar užsisakėm vakarienei picų ir alaus. Nusipelnėm šiandien po nueitų viso 20 km :)

Pavalgius dar mus pavaišino limončelu (citrinų likeriu). Ir nors buvo jau visai tamsu, ir jau buvo pradėję lyti, vis tiek išėjom su taurelėm dar laukan pasigrožėti vaizdais.

Spalio 9-osios rytas išaušo šlapias, be perstojo lijo. Dėl to savo planus teko pakoreguoti. Iš tikro jau planuojant kelionę buvau nusiteikusi, kad gali ir lyti, ir reikia turėti planą B. Jei būtų neliję, būtume kopę į nesudėtingą kalną, bet kadangi lijo, apsiribojom pasivaikščiojimais miesteliuose.  Ryte užsisakėme sočius ir nebrangius pusryčius. Neskubėdami patraukėme toliau ežero pakrante ir pasiekėme miestelį Bellano. 

Po to į Varenna ir dar vėliau į Lecco. 

Toliau pervažiavome iki kito žymaus didelio Italijos ežero - Gardos.

Šiandienos kelias atrodė panašiai taip

Įsikūrę kambaryje, kuriame nakvosime tris paskutines kelionės naktis, dar nuvažiavome į artimiausią Gardos ežero pakrantėje esantį miestelį Desenzano del Garda.

 Spalio 10 d. 

Strada della Forra arba Sp 38 yra apibūdinamas kaip vienas gražiausių kelių pasaulyje ir tikrai gražiausias panoraminis kelias Gardos ežere. Būtent dėl ​​kvapą gniaužiančių vaizdų ir staigių vingių, kylančių į kalną, jis buvo naudojamas kaip agento 007 Džeimso Bondo „Paguodos kvanto“ filmo filmavimo fonas.

Keliamės ir išvykstame anksti, nes norime užvažiuoti ir nuvažiuoti žemyn Strada della Forra keliu.  Prieš važiuojant šiame puslapyje ar kitur, reikia pasidomėti, kuriuo laiku galima važiuoti tuo siauru keliu ir aukštyn ir žemyn. Šiuo metu nuo 10:00 iki 19:00 val. galima važiuoti tik į viršų. Tad norint ir nusileisti, tuo pačiu keliu, o ne per kalnus, reikia suspėti iki 10 val. Vos vos suspėjom :) nes nuo nakvynės vietos iki čia mums buvo virš valandos kelio.

Vaizdas viršuje.

 Ir vėl leidžiamės žemyn

Kita stotelė - Limone Sul Garda miestelis. Daili pakrantė, siauros jaukios akmenuotos senamiesčio gatvelės, parduotuvėlės, graži panorama, kapučino ir tiramisu, pasivaikščiojimas palei kalno upelį, bambukai ir driežiukas.

Toliau važiuojam į Riva del Garda miestą. Vėl gražūs vaizdai, pasivaikščiojimas, antys fontane, pasta pietums.

Kitas miestelis - Malcesine.

Jaukus stabtelėjimas ežero pakrantėje mini piknikui

Ir dar vienas miestelis dienos užbaigimui - Peschiera del Garda. Ypatingas dėl gynybinių įtvirtinimų. 

Spalio 11 d. Ryte aplankėme prie uolų prisišliejusią bažnyčią Madonna della Corona

Po to patraukėme į Veroną (Romeo ir Džiuljetos miestas). Pasakysiu taip - po visų jaukių-jaukiausių miesteliukų lankymo ežero pakrantėse ir vaikščiojimo gamtoje, mums Verona pasirodė grėsmingas didžiulis miestas, su mega dideliais pastatais, didžiausiomis bažnyčiomis,

 

  

gausybe turistų (nors ir mažuose miesteliuose jų tikrai netrūko).  

 Prabėgom ją per porą valandų (žinoma, ne visą), bet norėjom kuo greičiau pabėgti vėl į ramią aplinką. Nesakau, kad Veronoje nereikia apsilankyti. Anaiptol - būtina. Tokia gausybė įvairių stilių pastatų, tokia didybė, toks pasijauti mažas, daugybė architektūrinių detalių, kad net nežinai, kur sukoncentruoti dėmesį. Mums gal taip pasirodė, nes turėjom nedaug laiko, o Verona pasirodė tokia didžiulė ir įvairialypė. Ji turi kuo nustebinti.

 

 

 

Statiniai arba jų liekanos išlikusios nuo seniausių laikų.

 

Štai ir senovės Romos amfiteatras Veronoje. Amfiteatras pastatytas 30 mūsų eros metais.

 

O svarbiausia - aplankėme Džiuljetos balkoną :) čia buvo gausybė turistų, net eilė nusidriekusi nusifotografuoti su Džiuljeta :D

Už tai kokia atgaiva ir ramybė užliejo apsilankius Gardos ežero iškyšulyje įsikūrusiame miestelyje Sirmione.

Valandą pavaikščiojome pačiame senamiestyje, o kitą valandą ėjome aplink visą pusiasalį, iškyšulį, ir likome maloniai nustebinti kranto kitoniškumu.

Paskutinę dieną, prieš skrydį, pakeliui dar aplankėme tarp Komo ir Gardos ežerų stūksančio, truputį mažesnio ežero, Iseo pakrantę, Iseo miestelį.

Vau. Visa ši trumpa 5-6 dienų kelionė buvo tokia pilna įspūdžių, tokia turininga, tokia graži, ir nors prabėgo greitai, bet pasąmonėje laikas iš 5 dienų išsitempė iki 2-3 savaičių ilgumo.