Lietuvos Kariuomenės Kūrėjų Savanorių Sąjungos Klaipėdos apskrities
skyrius kartu su Lietuvos Šaulių Sąjungos Klaipėdos apskrities Jūrų
šaulių 3-ąja rinktine 2013 m. sausio 18-19 d. dvykiltą kartą
organizavo tradicinį nakties žygį „Klaipėdos sukilėlių keliais”. Šiame
žygyje dalyvavome ir mes :)
Žygio maršrutą Priekulė – Klaipėda, mums teko įveikti nakties metu,
pakartojant 1923 m. savanorių sukilėlių judėjimo maršrutus ir laiką.
Mūsų
komandą sudarė 11 narių, ir vadinosi "Velouostas". 2013 m. sausio mėn.
18 d. vakare, kai kurie jau iš anksto nusipirkę autobuso bilietus,
vykome sausakimšu autobusu į Priekulės Ievos Simonaitytės gimnaziją.
Mūsų komandos kapitonas buvo Linas! Jam ilgokai teko stovėti laukiant
registracijos ten, kur kitų komandos narių net neįiledo. be kita ko -
ten ir taip buvo daaag žmonių. Kažkur nugirdėjim, kad šiemet
prisiregistravo apie 2000 žygeivių. (vėliau išgirdau ir kitokius
skaičius - 1300, 1200). Prisiregistravę gavome maršruto aprašymą ir
žemėlapį.
Reikėjo nueiti 26 km atstumą. Kelias šį kartą (pernai irgi ėjom - 29 km
iš Gargždų į Klaipėdą) buvo tikrai labai geras. Visas kelias driekėsi
miesto ir miško keliais: Priekulės gyvenvietė, miško kelias, Kairių
poligonas, palei Vilhelmo kanalą ir dar apie 6 km Klaipėdos mieste iki
sporto maniežo. Šį kartą, kitaip nei pernai, nespėjom pavargti nuo
starto laukimo. Tik gavę žemėlapį, jau už 45 minučių galėjom startuoti.
Tad pajudėjome tikrai pakankamai anksti - 21:20 val.! o Komandų buvo
labai daug.
Nors nuotaikos buvo geros, kievienas postas kažkiek dar labiau praskaidrino nuotaikas :) Smagu gauti postų štampukus :).
Pirmasis
kontrolinis postas buvo visai netoli: nužygiavus vos 4,5 km. Iki
antrojo teko ilgėliau paeiti. Iki tol jau ir pūslių kai kas prisitrynė
ir sąnarių skausmus jautė ir kojos peršlapo :) tačiau II-ojo posto
nuotaika tai atpirko :) prie istorinės Lietuvos-Vokietijos sienos mus
pasitiko vokiškai uniformuoti kareiviai, ir vokišku akcentu liepė
laikytis tvarkos :) už posto smagiai degė lažužas. Dar už poros šimtų
metrų mūsų laukė palapinės su šilta koše bei skania arbata. Kitoj
palapinėj net prisėst ir pavalgyt ramiai buvo vietos :) Taip mes
įveikėme pusę maršruto - 13,8 km. Ilgai neužsisėdėję, toliau tęsėme
žygį. Antroji žygio dalis taip pat sekėsi gana sėkmingai. Dar apie 4 km
miško keliu, o toliau jau miestas, ir trečiasis kontrolės punktas. Oras
buvo puikus, tad ir žygeivių nuotaikos puikios (na, gal tik ne tų, kurie
kojų skausmus kentė).
Mūsų
komanda (dauguma visai nesunkiai, kai kam kažkiek sunkiau) sėkmingai
finišą pasiekė 2:30-3:00 valandą ryto. Žygiavome apie 5 valandas.
Pasiekę finišą gavome diplomus, ir štampus į Lietuvos žygeivio pasus
(kas turėjo). Ir man tokį pasą Linas įgijo. Ir štampą už pernai metų
žygį gavau, mat tam tikslui ir pernykštį diplomą kuprinėje nešiausi :D
Keliaujam visaip: pėsčiomis, dviračiais, automobiliu, laivu, lėktuvu.. :)
2013 m. sausio 19 d., šeštadienis
2013 m. sausio 5 d., šeštadienis
Nuotykių parkas "Kar kar" Klaipėdoje
Šiandien visa šeimyna ir kaimynas :) buvome laipynių parke. Šis
parkas įrengtas Poilsio parke. prie mūsų darbovietės. Kartais, kai geras
oras, per pietų pertrauką einam ten pavaikštinėti. Nors ir nesu tokiom
laipynėm laipiojusi, ir labai labai netraukia manęs toks sportas, bet
kai jau buvo baigiamas įrenginėti, apžiūrėjom, ir aš tada labai
pasidžiaugiau, kad pagaliau toks parkas įrengtas Klaipėdoje! Pa-ga-liau!
Mačiau spaudoje visokių pavydžių žmonių straipsniukų - ale neteisėtai,
ale negeroj vietoj, ale dar kas nors... O man kaip tik džiugu - ir vieta
puiki, ir Klaipėdai tokio jau seniai reikėjo :)
Spalio mėnesį "betoj" buvo akcija šiai pramogai. Nupirkau porą kuponų. Tačiau laiku neišnaudojom :(
Už tai šiandien ryžomės papramogauti taip :) Atsinešiau, aišku, ir tuos kuponus, tad užskaitė tuos pinigėlius, kuriuos buvau įmokėjus, plius primokėjom, kiek trūko iki standartinės kainos.
Aprišti apraišais, išklausę neilgus apmokymus, išmėginę karabinų funkciją bei ratukinį-čiuožimo-skrydžio karabiną, palikom vaikus su treneriu (taip jie jį vadino) leidomės į trasą :) Vaikams tuo metu buvo aprodytos vaikiškos trasos ir šis bei tas papildomai paaiškinta :) Taigi ėjom iš eilės į visas trasas. Tik "juodosios" neėmėm, nes jau perspėjo, kad ji tikrai sunki :D. Kadangi aš nesu tokia puiki laipiotoja kaip Linas, ėjau gerokai lėčiau. Užtai Linas vieną trasą net pakartotinai su manimi perėjo, bet vis turėjo palaukti, kol aš pereisiu kokią tai užduotį. O šiaip aš labiau susikaupiu, kai einu viena :)
Man kai kurios užduotys pasirodė ganėtinai sunkios (na, kokios 3) , buvo taip, kad užlipau ant lyno, žvelgiu, kas manęs laukia ir stoviu neinu, o galvoje mintis - ir ko aš čia užsilipau? :D ir tada rankos-kojos drebėt ima :D tada nusiraminu ir toliau einu :D Raudonojoj trasoj baisokai man dviračio užduotis pasirodė: baisu apskritai sėst ant dviračio, kuris yra ant lyno (nors jis ten gerokai įsunkintas - nusiverst praktiškai neįmanoma), atsisėdau, ir pavažiavau iki viduriuko tik, o tada nei pirmyn nei atgal. Minti neina, nes sėdynė per žemai. na bet po kelių sucypimų, pavyko :D o Linas nusivylė - sako - nieko įdomaus :D Dar viena tokia kaip su supynėm, tai susipainiojau su saugos lynais :D kai perėjau užduotį, karabinai liko įsikibę supynes, tada ir švilpiau ir šaukiau, kad reikia pagalbos :D bet kadangi mano balsas tylus, o ten ir buvom gana toli nuo paslaugų centro,... ir gerai, kad negirdėjo. Vis tik pati išsikapanojau :D Reikėjo vėl grįžti vieną žingsnį atgal ir nusikabinti po vieną karabiną, jį perkabinant ten, kur turi būti :) ir dar vienas - psichologiškai baisus - kai reikia šokti iš gana aukštai (žemės atžvilgiu) bet nušokus net nespėji susivokti o jau čiuoži virš tinklo. Ir pabaigai-poilsiui "praskridom" skrydžių trasą :) Bendrai paėmus - aukščio baimės nebuvo. Apraišai ir karabinai savo psichologinį darbą atliko :D. Iš tiesų tai labai man patiko ši pramoga, toks aktyvus laisvalaikio leidimo būdas :) Vaikai irgi liko labai patenkinti: po porą kartų kiekvieną trąsą perėjo. Nors pradžioj kiek sunkoka buvo su tais karabinais susitvarkyti, bet jau pabaigoj mačiau, kad gana mikliai persiseginėja :)
Nuotraukų kol kas nėra, nes visi aktyviai laipiojom, nebuvo nei kam nei kada fotografuoti :)
Ši nuotrauka padaryta sekantį kartą vienoje iš sunkesnių trasų :D
Spalio mėnesį "betoj" buvo akcija šiai pramogai. Nupirkau porą kuponų. Tačiau laiku neišnaudojom :(
Už tai šiandien ryžomės papramogauti taip :) Atsinešiau, aišku, ir tuos kuponus, tad užskaitė tuos pinigėlius, kuriuos buvau įmokėjus, plius primokėjom, kiek trūko iki standartinės kainos.
Aprišti apraišais, išklausę neilgus apmokymus, išmėginę karabinų funkciją bei ratukinį-čiuožimo-skrydžio karabiną, palikom vaikus su treneriu (taip jie jį vadino) leidomės į trasą :) Vaikams tuo metu buvo aprodytos vaikiškos trasos ir šis bei tas papildomai paaiškinta :) Taigi ėjom iš eilės į visas trasas. Tik "juodosios" neėmėm, nes jau perspėjo, kad ji tikrai sunki :D. Kadangi aš nesu tokia puiki laipiotoja kaip Linas, ėjau gerokai lėčiau. Užtai Linas vieną trasą net pakartotinai su manimi perėjo, bet vis turėjo palaukti, kol aš pereisiu kokią tai užduotį. O šiaip aš labiau susikaupiu, kai einu viena :)
Man kai kurios užduotys pasirodė ganėtinai sunkios (na, kokios 3) , buvo taip, kad užlipau ant lyno, žvelgiu, kas manęs laukia ir stoviu neinu, o galvoje mintis - ir ko aš čia užsilipau? :D ir tada rankos-kojos drebėt ima :D tada nusiraminu ir toliau einu :D Raudonojoj trasoj baisokai man dviračio užduotis pasirodė: baisu apskritai sėst ant dviračio, kuris yra ant lyno (nors jis ten gerokai įsunkintas - nusiverst praktiškai neįmanoma), atsisėdau, ir pavažiavau iki viduriuko tik, o tada nei pirmyn nei atgal. Minti neina, nes sėdynė per žemai. na bet po kelių sucypimų, pavyko :D o Linas nusivylė - sako - nieko įdomaus :D Dar viena tokia kaip su supynėm, tai susipainiojau su saugos lynais :D kai perėjau užduotį, karabinai liko įsikibę supynes, tada ir švilpiau ir šaukiau, kad reikia pagalbos :D bet kadangi mano balsas tylus, o ten ir buvom gana toli nuo paslaugų centro,... ir gerai, kad negirdėjo. Vis tik pati išsikapanojau :D Reikėjo vėl grįžti vieną žingsnį atgal ir nusikabinti po vieną karabiną, jį perkabinant ten, kur turi būti :) ir dar vienas - psichologiškai baisus - kai reikia šokti iš gana aukštai (žemės atžvilgiu) bet nušokus net nespėji susivokti o jau čiuoži virš tinklo. Ir pabaigai-poilsiui "praskridom" skrydžių trasą :) Bendrai paėmus - aukščio baimės nebuvo. Apraišai ir karabinai savo psichologinį darbą atliko :D. Iš tiesų tai labai man patiko ši pramoga, toks aktyvus laisvalaikio leidimo būdas :) Vaikai irgi liko labai patenkinti: po porą kartų kiekvieną trąsą perėjo. Nors pradžioj kiek sunkoka buvo su tais karabinais susitvarkyti, bet jau pabaigoj mačiau, kad gana mikliai persiseginėja :)
Nuotraukų kol kas nėra, nes visi aktyviai laipiojom, nebuvo nei kam nei kada fotografuoti :)
Ši nuotrauka padaryta sekantį kartą vienoje iš sunkesnių trasų :D
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)